Lapkričio pradžioje dvi dienas skiriame mirusiųjų pagerbimui: skubame į tolimus tėviškės kaimelius aplankyti artimųjų kapų, išpuošiame juos chrizantemų kelmeliais, uždegame žvakes, susitinkame seniai matytus giminaičius. Automobilių spūstys prie didesnių kapinių ir žvakelių jūra sutemus liudija apie sąžiningai atliekamą pareigą, tik ar stabtelime prie artimųjų kapo ir susimąstome, kam ir kodėl visa tai darome?

Papasakoti apie Visų šventųjų šventės ir Mirusiųjų pagerbimo dienos prasmę paprašėme Kėdainių Šv. Juozapo parapijos vikaro, kunigo Tomo Trečioko.

Atminkime ir padėkokime

– Gal galite priminti šių dviejų svarbių datų prasmę?

– Lapkričio 1-ąją Visų šventųjų diena dar VII amžiuje paskelbė popiežius Bonifacas IV. Ši diena – padėka Dievui už šventųjų indėlį, jų užtarimą bei pavyzdį, kuris mus skatina keistis, veda į didesnę meilę savo artimui, gilesnį ryšį su Dievu, išganymą, ramybę. Matome, kad beveik kiekviena gyvenimo sritis, profesija turi savo užtarėją, kuris veda teisinga kryptimi ir ugdo. Todėl savo maldose prašome šventųjų užtarimo pas Dievą ir tuo pačiu – užtarimo mūsų reikaluose. Taigi Visų šventųjų diena yra iškilmės, kiekvieno tikinčio žmogaus šventė. Su Mirusiųjų atminimo diena ją sieja tai, kad šventaisiais žmonės paskelbiami po mirties. O lapkričio 2-ąją Mirusiųjų atminimo diena paskelbė popiežius Grigalius IV 998 metais.

– Kaip turėtume paminėti šią dieną, ar vien tik aplankydami kapus?

– Šią dieną prisimename ir dėkojame Dievui už mūsų brangius mirusius artimuosius ir už tai, ką iš jų paveldėjome. Iš kartos į kartą perduodamas jų dvasinis ir materialus turtas padeda mums gyventi dabar. Kodėl negalime padėkoti savo brangiems mirusiesiems ir Dievui už tai, kad mūsų tėvai, proseneliai išsaugojo savo sveikatą, nepaliestą alkoholio, svaigalų, todėl ir mes gyvename sveikai? Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus gali paveldėti ne tik meilę tam tikriems dalykams, bet ir pyktį. Paveldime tam tikrą minčių kodą, tad jei vaikui bus perduota, kad gyvenime svarbiausia tik pinigai, jis jų nuolat sieks, tačiau jausis nelaimingas. Todėl malda už mirusius yra labai prasminga. Jeigu tame prosenelių „palikime“ yra klaidų, meldžiamės už jas.

Svarbiausia – nuoširdi malda

– Kaip pasiekti, kad malda iš tiesų būtų prasminga, o ne tik atkartotume jos žodžius?

– Norėčiau grįžti prie kertinio dalyko – kas yra malda? Pirmiausia, tai pokalbis su Dievu. Pavyzdžiui, maldoje „Tėve mūsų“ yra keli šio pokalbio etapai: žmogus pirmiausia turi suvokti, kad jis yra Dievo akivaizdoje, toliau maldos žodžiais jis sutinka su Dievo sukurto pasaulio sandara, jo veikla ir atsiduoda į Viešpaties rankas. Toliau maldoje prieiname prie prašymo „kasdienės mūsų duonos duok mums“, kuriame telpa visa, kas susiję su kasdieniniais žmogaus poreikiais. Na, o maldos pabaigoje prašome neleisti mums pasiduoti pagundoms ir apsaugoti nuo įvairiausių nelaimių.

Tad ir stovint prie kapo svarbiausia, kad žmogus melstųsi nuoširdžiai. Pirmiausia reikia susikaupimo, kad žmogus suvoktų, jog jis yra Dievo akivaizdoje. O toliau tegul jis kalba iš širdies. Šis pokalbis gali būti betarpiškas, galime klausti ir diskutuoti, ir gyvenime anksčiau ar vėliau gausime atsakymą į savo klausimus.

Beje, yra nerašyta etikos taisyklė, kuri sako – jeigu nori ką nors gauti, nepamiršk dėkoti. Maldoje taipogi pagrindinis dalykas turi būti dėkojimas Dievui už tai, ką turiu, ir tik po to - prašymas.

– Ar galime savo maldomis padėti mirusiesiems?

– Taip, o ypač Šv. Mišių auka. Jėzus Kristus, imdamas taurę ir dalindamas duoną – savo kraują ir kūną – pasakė, jog tai yra daroma jūsų nuodėmių atleidimui. Čia slypi Dieviškoji paslaptis – per kančią ateinama į išganymą. Jeigu žmogus mirė su klaidų našta, netikėtai, ar pats pasitraukė iš gyvenimo, turime suprasti paprastą dalyką – žmogus iškeliavo neramus, su rūpesčiu, skausmu, tad turime padėti pasiekti jam ramybę. Turime už jį melstis. Maldoje prašydami atleisti mirusiajam nuodėmes, tuo pačiu galime prašyti atleisti ir jų pasekmes.

Mirtis yra tikėjimo išbandymas

– Ant kapo uždegę žvakeles, tarsi ir patys, sušildyti jų liepsnos, nušvintame viltimi, pasijuntame ramesni. Ką iš tiesų simbolizuoja žvakės liepsna?

– Kiekvienas veiksmas turi turėti gilesnę prasmę. Taip ir žvakės uždegimas. Žvakės liepsna simbolizuoja amžinybę, Jėzų Kristų, kuris yra šviesa ir kuriuo turime sekti. Šviesa simbolizuoja šilumą, meilę, patį Dievą, prisikėlusį Kristų. Tuo pačiu, kaip ir daugelyje religijų, šviesa yra tamsos, baimės išsklaidymo simbolis. Todėl žvakės liepsna siejama su ramybe. Žvakė lydi žmogų svarbiausiais etapais – krikšto, Pirmosios Komunijos, mirties. Tai rodo mūsų troškimą pasiekti amžinąją ramybę, susitikti su Dievu.

Kapinės yra šventa vieta, todėl, jei yra galimybė, geriau uždegti šventintas žvakeles. Žvakių šventinimas primena mums apie gilesnę šio simbolio prasmę, kuri tokiu būdu perduodama iš kartos į kartą. Jeigu nustosime teikti reikšmę tam tikroms apeigoms, simboliams, gali išnykti daugelis dalykų. Taip, kaip dabar iš namų nyksta kryželiai, šventųjų paveikslai, tėvų portretai... O juk pažiūrėjus į tėvo ir motinos portretą ant sienos, į kryžių ar Šv. Marijos paveikslą, žmogui sukirba sąžinė, atsakomybė. Na, o senus kryžius, paveikslus galima nuvežti į Kryžių kalną su tam tikromis savo mintimis ar prašymais.

– Kaip Katalikų Bažnyčia žiūri į mirusiųjų deginimą?

– Mes nežinome, kaip įvyks mirusiųjų prisikėlimas ir kaip gyvensime amžinybėje. Todėl į deginimą žiūrima kaip į pagreitintą sudūlėjimą. Tačiau viskas turi būti atliekama didžiausioje pagarboje, nes žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė. Mes tikime, kad Dievo dvasia gyvena kiekviename krikščionyje ir kūnas turi būti gerbiamas. Todėl netoleruojamas pelenų laikymas namuose, išbarstymas. Žmogus turi būti palaidotas ramybės, poilsio, pagarbos vietoje, kokia yra kapinės. Išlydėjimo ir atsisveikinimo ceremoniją turi lydėti pagarba.

Noras laikyti urną su pelenais namuose – tai bandymas mirusįjį „pririšti“ prie savęs. Kai žmogus keliauja į amžinybę, mes, kad ir kaip yra sunku, turime jį paleisti. Žinoma, mumyse pasilieka didelis skausmas, bet turime išlikti tvirti dėl savo artimųjų.

– Turbūt tik tvirtai tikintis žmogus gali ramiai jaustis mirties akivaizdoje?

– Čia ir yra tikėjimo patikrinimas. Jeigu žmogus laiko save tikinčiu, bet bijo mirties, vadinasi, jis turi pasitikėjimo Dievu trūkumą. Šioje vietoje verta prisiminti krikščionių persekiojimus. Atiduodami sudraskyti žvėrims, jie giedojo giesmes ir šypsojosi, nes nebijojo mirties. Čia buvo jų stiprybė. Mes taip pat turime stebuklą – sausio 13-ąją, kuris įvyko dėl tų žmonių, kurie nebijojo mirties. Nei tankai, nei automatai nieko negalėjo padaryti prieš tą jėgą.

Katalikui mirtis pirmiausia yra vilties ženklas. Tai yra susitikimas su Dievu ir mūsų brangiais artimaisiais. Mes negalime pasakyti, kaip tai įvyks. Yra labai gražus apaštalo Pauliaus palyginimas: pasėjame grūdą, iš jo išauga didžiulis augalas, bet jame nematysime nei kruopelytės to pasėto grūdo. Taip pat yra su amžinybe ir prisikėlimu. Viskas yra perkeičiama, todėl koks jis bus, be galo sudėtinga įsivaizduoti ir paaiškinti. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus Kristus irgi kalbėjo palyginimais, nes žodžiais nusakyti to neįmanoma.

– Negandų, stokojimo laikais tikėjimas buvo stipresnis, kodėl dabar mažiau tam skiriame dėmesio?

– Dabar žmonių gyvenime yra daugybė kitų dalykų, ypač materialiųjų, ir žmonės klaidingai galvoja, kad materialūs dalykai užpildys vidinę tuštumą. Bus pinigų, namas, automobilis, darbas, vadinasi, viskas bus gerai. Žmonės susitelkia į turtą, o jo priežiūra reikalauja laiko ir dėmesio. Vadinasi, laiko šeimai, artimiesiems nelieka. Be to, ir darbdaviai įmonėse kartais bando sukurti šeimos iliuziją, kad žmogus atiduotų visas pastangas, jėgas ir laiką darbui.

Ir tik negandos akivaizdoje, atsidūrę ligoje ar neviltyje suvokiame, kad nei automobilis, nei namas, nei darbas neguodžia. Yra vienintelis nepakeičiamas dalykas – žmogus. Tai artimieji ir geri santykiai. Tačiau jeigu tą ryšį sunaikinai, jį bus sunku atstatyti. Todėl labai svarbu atrasti laiko tam, kas iš tiesų yra svarbu ir vertinga.

Kai užvaldo liūdesys

– Dienos vis trumpėja, vis ilgiau tvyro tamsa ir niūrumas, tad neretą žmogų užgula liūdnos mintys. Kaip patartumėte su jomis tvarkytis?

– Kartą vyskupas yra mums pasakęs, kad liūdesys yra aistra, kuri gali užvaldyti žmogų. Tam tikra prasme liūdesys yra geras dalykas – kaip ir sąžinės graužimas, jis pirmiausia priverčia susimąstyti, ką padariau blogai? Todėl liūdesį galime išnaudoti prasmingai – apmąstyti savo elgesį. Galbūt netekau draugų dėl savo kaltės, galbūt apleidau bendravimą, pokalbius su savo artimaisiais, sekmadienio pietus, pasivaikščiojimą gamtoje? Galbūt praleidau pokalbį su Dievu, maldą, bažnyčią? Tai gali būti tam tikra sąžinės „peržiūra“.
Tačiau svarbiausia – neužsibūti šioje būsenoje, neleisti, kad ji mus užvaldytų. Šioje vietoje mus vėlgi gelbsti du paprasti dalykai – mylima veikla ir bendravimas su žmonėmis.

Šventajame Rašte Abraomui pirmiausia pažadama – turėsi daug vaikų, vadinasi, nebūsi vienas, ir Aš (Dievas) nuolat būsiu su tavimi. Šiuos du dalykus žmogus savo gyvenime turi išsaugoti, ir jokiu būdu nesijausti nemylimu, nelaukiamu. Jeigu tu atsiradai šiame pasaulyje, vadinasi, Dievas tavęs norėjo, laukė ir myli tave tokį, koks tu esi. Tik galbūt tau tereikia atrasti geresnę savo gyvenimo kryptį.

– Neretai pagyvenę žmonės jaučiasi vieniši ir niekam nereikalingi...

– Kuo labiau žmogus stengiasi atsižvelgti į kitus ir padėti savo artimui, tuo jis mažiau liūdės. Liūdesys kyla iš per didelio susitelkimo į save. Jeigu turite vaikų, anūkų, kitų artimųjų, pasirūpinkite jais. Kodėl dabar negalėtume imti ir paruošti visiems artimiesiems dovanų? Sugalvoti, ką padovanoti, surasti, nupirkti ar pagaminti savo rankomis. Žinoma, nereikia paniškai bėgti nuo liūdesio, mestis į kitą veiklą. Tai turi būti nuoširdu.

Beje, liūdesys dažnai ateina kaip nuodėmės pasekmė. Kuo žmogus daro daugiau klaidų, tuo jis tampa liūdnesnis. Tad turime stebėti save ir daryti išvadas: prieiti išpažinties, nueiti į

Šv. Mišias, atgaivinti savo dvasinį gyvenimą. Ir liūdesys po truputį pradės trauktis. Stebuklus daro du paprasti dalykai – Šventojo Rašto skaitymas ir rožinio malda. Ypač vyresnio amžiaus žmonėms tai teikia daugiau vilties, o jos visiems ir linkėčiau.

Irmina Valantonytė                                                          www.kaunietis.lt