SOS! SOS! SOS!
Lietuva, kažkada garsėjusi savo knygnešiais, tapo mažiausiai skaitanti tauta. Laikraščiai tampa nepopuliarūs, knygos leidžiamos kelių šimtų egzempliorių tiražu, o išleidus didesniu – guli knygynuose. „Labai perkamu“ tampa nebent koks nors Petkevičiaus opusas. Taigi spaudos padėtis Lietuvoje yra sunki. Tačiau dar sunkesnė yra krikščioniško visuomenės laikraščio „XXI amžius“ padėtis. Ji ypač pasunkėjo nuo užpernai, kai atsirado didžiuliai mokesčiai, dėl ko laikraštį leidžianti leidykla atsidūrė ties žlugimo riba. Išsilaikyti gali tik laikraščiai milijonieriai arba sočiai “remiami” vadinamojo Spaudos rėmimo fondo.
Yra kelios priežastys, kodėl taip atsitiko su “mažaisiais” laikraščiais ir kodėl neišsilaiko “XXI amžius”. Pirmiausia, tai nuo 2009 metų – padidintas vadinamasis pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir laikraščio spausdinimui, ir prenumeratai, ir pardavimui. Tada PVM buvo padidintas nuo 5 iki 19, o nuo 2010 metų – iki 21 proc., t. y. tuo metu, kai daugumai produktų ir paslaugų PVM pakilo tik 3 proc. (nuo pradinio 18 proc.), spaudai jis padidėjo 16 proc. (nuo buvusio 5 proc. tarifo), t.y. daugiau nei keturis kartus. Be to, palaipsniui buvo įvestas žurnalistų „įsodrinimas“, t.y. nuo honoraro už parašytus straipsnius dalis pinigų – 35 proc. – mokama ir į Sodros fondą. Todėl faktiškai tenka atsisakyti žurnalistų paslaugų, nes redakcija vos išgali sumokėti būtiniems techniniams darbuotojams ir administracijai. Vadinasi, Vyriausybės siekiamas tikslas kuo daugiau gauti pinigų iš laikraščio uždirbamų lėšų aiškinant tą rūpinimusi žurnalistų padėtimi atsigręžė prieš pačius žurnalistus. Aišku, atsigręžė ir prieš laikraščio redakciją. Šie du „reformos“ punktai padidino valdžiai mokamus mokesčius penkis kartus. Ir mes, iki tol skendėję skolose (anksčiau jos sudarė apie 70 tūkst. litų), dabar turime skolos beveik iki 200 tūkst. Lt. Dar daugiau, nuo 2011 metų padidinus pašto paslaugų įkainius, laikraščio pristatymas prenumeratoriams mieste išaugo apie 30 proc., o kaimo vietovėse – net 60 proc. Tokios politikos rezultatas – per metus redakcijos pajamos sumažėjo (ir padidėjo skola) dar apie 60 tūkst. litų. Tuo tarpu premjero išreklamuota per Spaudos rėmimo fondą teikiama „kompensacija“ tuos nuostolius mums kompensavo šešis kartus mažiau nei viešai žadėjo premjeras – vietoj 18 tūkst. litų buvo skirta tik 3000 Lt, kas rodo tik pasityčiojimą (tad vien dėl pašto įkainių mums jau susidarė 57 tūkst. Lt nuostolis). Diskriminacija iš vadinamojo Spaudos rėmimo fondo mums, „XXI amžiui“ (o anksčiau ir mūsų leistai „Kregždutei“), daro didžiausią skausmą. Visą fondo egzistavimo laiką buvome diskriminuojami ir tik pernai pirmą kartą gavome vieno mėnesio išlaidoms prilygstančią „paramą“, o šiemet ji buvo sumažinta trečdaliu. Tuo tarpu kiti privilegijuoti leidiniai, kurių prenumeratorių skaičius ar tiražai dažnai tesiekia kelis šimtus (kartais vos 100 prenumeratorių), per fondo egzistavimo 15 metų gavo net kelis milijonus litų siekiančią „paramą“ (faktiškai visą reikiamą išlaikymą). Trečias, nors ir mažesnis smūgis mums yra tai, kad per 2 proc. pajamų mokestį skaitytojų mums teikiama parama nuo 2009 metų „ant popieriaus“ (sumažinus gyventojų pajamų mokesčio dydį, iš jų išskiriant sveikatos draudimą), vietoj anksčiau gaunamų apie 17 tūkst. litų sumažėjo iki 5 tūkst. Lt. Dar didesnį lėšų praradimą sudaro tai, kad iš pasaulio lietuvių šiemet gavome beveik 40 tūkst. litų mažesnę paramą (įvertinant ir valiutų nuvertėjimą). Taigi kai per metus mūsų išlaidos dabar sudaro apie 450 tūkst. litų, pajamos tesiekia tik 200 tūkst. litų. Išsilaikyti prie tokių “pelnų” tikrai nebegalima. Kai gaudavome didesnę paramą iš užsienio lietuvių, galėdavome kaip nors sudurti galus su galais, dabar jau nebegalime.
Dėl padidėjusių mokesčių ir padidėjusių nuostolių jau 2009 metų viduryje buvome priversti nutraukti vienintelio Lietuvoje savaitinio laikraščio vaikams „Kregždutė“ leidybą. Tačiau, užsidarė ne tik „Kregždutė“. Lietuvoje po tokių „reformų“ užsidarė netgi užsieniečių remiamų koncernų leidiniai, todėl padėtis spaudos srityje yra tragiška – išsilaikyti gali tik laikraščiai milijonieriai. Akivaizdu, kad „XXI amžiaus“ užsidarymas šiai „reformų“ valdžiai irgi nieko nereikštų, galbūt net yra geistinas. (Kaip yra geistinas lietuvių emigravimas – valdžia tokiu būdu atseit mažina nedarbą.) Jeigu prie Brazausko ir Kirkilo vyriausybių mūsų skolos sudarydavo 60-70 tūkst. Lt per metus, tai dabar jos siekia net iki 250 tūkst. Lt. Apie anuos laikus dabar svajojame kaip apie aukso amžių (nors gyvenome irgi su skolomis, bet jas pavykdavo kompensuoti arba išeivijos parama, arba aukomis). Per metus gaunant tik 200000 Lt pajamų, o išlaidoms esant apie 450 000 Lt (dabar – jau be „Kregždutės“), išsilaikyti neįmanoma. Jau ir taip dauguma mūsų darbuotojų tegauna 400 Lt ar mažesnį atlyginimą. Visiškai nesuvokiame, kodėl valstybei ir konkrečiai premjerui bei jo dešiniajai partijai būtina taip nemėgti lietuviškos spaudos (jam patinka tik internetinė) ir tuo pačiu „XXI amžiaus“. Kam tie alinantys mokesčiai, visiškai įklampinantys į neišbrendamas skolas ir verčiantys bankrutuoti? Matyt, dabartinė „permainų“ koalicija turi duomenų, kad lietuviai yra persisotinę lietuviška spauda, ypač krikščioniška...
Aišku, visi nori, kad nemokamai laikraštis apie juos rašytų, reklamuotų, girtų, skelbtų apie nuveiktus darbus. Tik nenori suprasti, kad laikraščiui tai labai brangiai kainuoja. Pagal mūsų paskaičiavimus, laikraščio išlaidos vienam laikraščio puslapiui sudaro net 350 litų (trečiadienio numeryje – netgi 400 Lt). Nesunkiai galima paskaičiuoti, kiek mums kainuoja vienos savaitės numerių išleidimas, kai puslapių per savaitę susidaro 24, kartais – 32. O kiek išlaidų turime per mėnesį?! Aišku, dienraščiui su, tarkim, 10 kartų didesniu skaitytojų skaičiumi, to puslapio kaina sudaro tik apie 35 Lt. Skirtumas akivaizdus. O juk dienraščiai dar turi reklaminių užsakymų, ir tos pajamos jiems sudaro apie 2/3 visų pajamų. Katalikų bendruomenės supratimas irgi nėra taip išaugęs, kad pasirūpintų katalikiškos spaudos padėtimi ir išlikimu. Gerai, jei viena ar kita parapija platina laikraštį ir išlaidos kažkiek atsiperka. Bet kai kitų parapijų vadovai, dėl nesupratimo ar kokio nors gando apie laikraštį, ne tik neskatina, bet ir net trukdo platinti laikraštį, tai yra sunkiai suvokiama. Todėl mes esame labai dėkingi tiems Bažnyčiai ir Tautai ištikimiems kunigams ir tų parapijų pasauliečiams, kurie platina „XXI amžių“ (kaip iki uždarymo platindavo „Kregždutę“). Tačiau tokių yra tik nedidelė dalis. Savaime suprantama, kad katalikiško visuomeninio laikraščio platinimas, kai jis neskatinamas „iš viršaus“, yra sunkus ir varginantis.
Mums iškyla dideli suvaržymai ir dėl kito svarbaus dalyko. Į leidyklos vadinamųjų dalininkų sąrašą, pasiūlius kai kuriems Bažnyčios hierarchams, buvo įtraukti niekuo prie leidyklos ir laikraščio darbo bei išlaikymo neprisidedantys asmenys. Juos pasiūliusieji tikriausiai ir patys dabar gailisi tokiu pasirinkimu. Juk tie dalininkai (kalbame apie du asmenis) niekuo neprisideda nei prie laikraščio ar pačios leidyklos darbų pagerinimo, nei prie paramos jam suradimo, nors tokia yra jų pareiga. Per tokį stabdį ir net kliuvinį laikraščiui esame patekę į užburtą ratą.
Nesame „parsidavę“ jokiai politinei partijai. Nors daug metų buvome palankūs konservatorių partijai ir krikščionims demokratams (kol šie dar egzistavo). Tačiau nei iš vienų, nei iš kitų nesulaukėme jokios paramos (išskyrus tuščius pažadus), nors dažnai būdavome apšaukiami „konservatorių ruporu“, ypač iš suinteresuotųjų mus smerkti pusės. Dabar mūsų keliai su konservatoriais-krikdemais beveik galutinai išsiskyrė, nes nematydami jų suinteresuotumo bendradarbiauti, o tik dar labiau spausti spaudą, kaip ir mūsų laikraštį, už nežinomas nuodėmes, nematome reikalo girti ir jų politiką, ypač dėl jų daromų klaidų. Jie patys irgi labiau linkę savo gautą kapitalą (pasiimamą iš mokesčių mokėtojų kišenės, t.y. iš biudžeto) skirti tik galingiesiems spaudos banginiams (per 2008 metų rinkimus apie 7 mln. litų skyrė savo reklamai dažniausiai per „Lietuvos rytą“ ir „Respubliką“). Nors kreipėmės ir į premjerą, siūlydami priimti spaudą nediskriminuojančius įstatymus, kreipėmės ir į kitus dešiniuosius politikus (neminime jų pavardžių) – atsako nebuvo jokio. Kyla klausimas: jeigu politikai neatsiliepia net į laikraščio redaktoriaus laišką, tai ką jiems reiškia paprastas žmogus? Ar ne todėl ir bėga lietuviai iš savo tėvynės, nesulaukdami net paprasčiausio supratimo ar dėmesio? Suprantame, kad yra sunki ekonominė-finansinė padėtis, bet kodėl ją taisyti imamasi skurdžiausiųjų sąskaita?.. Kodėl tai nepaliečia milijonierių kišenių? Kodėl pagaliau neįvedama progresinių mokesčių?..
Kreipiamės į Jus, „XXI amžiaus“ brangūs skaitytojai, prašydami kaip nors pagelbėti mums išlaikyti laikraštį. Dėkime visas pastangas jį išlaikyti nors iki šių metų pabaigos. Nepraleiskite prenumeratos vasarą, laikraštį užsakykite ir draugams bei pažįstamiems. Ir pasistenkite užsiprenumeruoti abu savaitės numerius – trečiadienio ir penktadienio. Ypač kreipiamės į pasaulio lietuvius. Žinome jūsų gerą širdį padėti Lietuvai esant sunkumams – padėkite ir mūsų laikraščiui. Vienas iš Amerikos sugrįžęs lietuvis Vilius Bražėnas prieš mirtį mums užrašė dalį savo sutaupytų lėšų. Ačiū jam tariame dabar, nes nespėjome jam padėkoti gyvam esant – apie šią auką jis nebuvo mus informavęs. Kreipiamės ir į mūsų spaudos platintojus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali laiku atsiskaityti, bet nuoširdžiai mums padeda. Kreipiamės ir į tuos užsienio prenumeratorius, kurie uždelsė pervesdami mums prenumeratos mokestį. Kreipiamės ir į visus užsienio bei Lietuvos skaitytojus, prašydami paremti mus savo aukomis, prašydami prisidėti prenumerata savo pažįstamiems ar draugams ir taip populiarinti laikraštį. Juk daugelis jūsų pripažįstate, kad tai vienas geriausių ir reikalingiausių laikraščių Lietuvoje. Tačiau tokiems ir sunkiausia išsilaikyti, nes jie, turėdami nedaug skaitytojų, ir patiria didžiausią „muravjovinį spaudimą“ iš valdžios pusės. Prašome skaitytojus ir asmeniškai Vyriausybei, Seimui ar Prezidentei rašyti laiškus ar kreipimusis dėl spaudos ir konkrečiai „XXI amžiaus“ padėties. Ieškokite ir kitų būdų mums pagelbėti. Būsime dėkingi už „XXI amžiaus“ sunkios padėties supratimą.
SOS! SOS! SOS!
„XXI amžiaus“ redakcija
„XXI amžius“, 2011 06 23, Nr. 48
Lietuva, kažkada garsėjusi savo knygnešiais, tapo mažiausiai skaitanti tauta. Laikraščiai tampa nepopuliarūs, knygos leidžiamos kelių šimtų egzempliorių tiražu, o išleidus didesniu – guli knygynuose. „Labai perkamu“ tampa nebent koks nors Petkevičiaus opusas. Taigi spaudos padėtis Lietuvoje yra sunki. Tačiau dar sunkesnė yra krikščioniško visuomenės laikraščio „XXI amžius“ padėtis. Ji ypač pasunkėjo nuo užpernai, kai atsirado didžiuliai mokesčiai, dėl ko laikraštį leidžianti leidykla atsidūrė ties žlugimo riba. Išsilaikyti gali tik laikraščiai milijonieriai arba sočiai “remiami” vadinamojo Spaudos rėmimo fondo.
Yra kelios priežastys, kodėl taip atsitiko su “mažaisiais” laikraščiais ir kodėl neišsilaiko “XXI amžius”. Pirmiausia, tai nuo 2009 metų – padidintas vadinamasis pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir laikraščio spausdinimui, ir prenumeratai, ir pardavimui. Tada PVM buvo padidintas nuo 5 iki 19, o nuo 2010 metų – iki 21 proc., t. y. tuo metu, kai daugumai produktų ir paslaugų PVM pakilo tik 3 proc. (nuo pradinio 18 proc.), spaudai jis padidėjo 16 proc. (nuo buvusio 5 proc. tarifo), t.y. daugiau nei keturis kartus. Be to, palaipsniui buvo įvestas žurnalistų „įsodrinimas“, t.y. nuo honoraro už parašytus straipsnius dalis pinigų – 35 proc. – mokama ir į Sodros fondą. Todėl faktiškai tenka atsisakyti žurnalistų paslaugų, nes redakcija vos išgali sumokėti būtiniems techniniams darbuotojams ir administracijai. Vadinasi, Vyriausybės siekiamas tikslas kuo daugiau gauti pinigų iš laikraščio uždirbamų lėšų aiškinant tą rūpinimusi žurnalistų padėtimi atsigręžė prieš pačius žurnalistus. Aišku, atsigręžė ir prieš laikraščio redakciją. Šie du „reformos“ punktai padidino valdžiai mokamus mokesčius penkis kartus. Ir mes, iki tol skendėję skolose (anksčiau jos sudarė apie 70 tūkst. litų), dabar turime skolos beveik iki 200 tūkst. Lt. Dar daugiau, nuo 2011 metų padidinus pašto paslaugų įkainius, laikraščio pristatymas prenumeratoriams mieste išaugo apie 30 proc., o kaimo vietovėse – net 60 proc. Tokios politikos rezultatas – per metus redakcijos pajamos sumažėjo (ir padidėjo skola) dar apie 60 tūkst. litų. Tuo tarpu premjero išreklamuota per Spaudos rėmimo fondą teikiama „kompensacija“ tuos nuostolius mums kompensavo šešis kartus mažiau nei viešai žadėjo premjeras – vietoj 18 tūkst. litų buvo skirta tik 3000 Lt, kas rodo tik pasityčiojimą (tad vien dėl pašto įkainių mums jau susidarė 57 tūkst. Lt nuostolis). Diskriminacija iš vadinamojo Spaudos rėmimo fondo mums, „XXI amžiui“ (o anksčiau ir mūsų leistai „Kregždutei“), daro didžiausią skausmą. Visą fondo egzistavimo laiką buvome diskriminuojami ir tik pernai pirmą kartą gavome vieno mėnesio išlaidoms prilygstančią „paramą“, o šiemet ji buvo sumažinta trečdaliu. Tuo tarpu kiti privilegijuoti leidiniai, kurių prenumeratorių skaičius ar tiražai dažnai tesiekia kelis šimtus (kartais vos 100 prenumeratorių), per fondo egzistavimo 15 metų gavo net kelis milijonus litų siekiančią „paramą“ (faktiškai visą reikiamą išlaikymą). Trečias, nors ir mažesnis smūgis mums yra tai, kad per 2 proc. pajamų mokestį skaitytojų mums teikiama parama nuo 2009 metų „ant popieriaus“ (sumažinus gyventojų pajamų mokesčio dydį, iš jų išskiriant sveikatos draudimą), vietoj anksčiau gaunamų apie 17 tūkst. litų sumažėjo iki 5 tūkst. Lt. Dar didesnį lėšų praradimą sudaro tai, kad iš pasaulio lietuvių šiemet gavome beveik 40 tūkst. litų mažesnę paramą (įvertinant ir valiutų nuvertėjimą). Taigi kai per metus mūsų išlaidos dabar sudaro apie 450 tūkst. litų, pajamos tesiekia tik 200 tūkst. litų. Išsilaikyti prie tokių “pelnų” tikrai nebegalima. Kai gaudavome didesnę paramą iš užsienio lietuvių, galėdavome kaip nors sudurti galus su galais, dabar jau nebegalime.
Dėl padidėjusių mokesčių ir padidėjusių nuostolių jau 2009 metų viduryje buvome priversti nutraukti vienintelio Lietuvoje savaitinio laikraščio vaikams „Kregždutė“ leidybą. Tačiau, užsidarė ne tik „Kregždutė“. Lietuvoje po tokių „reformų“ užsidarė netgi užsieniečių remiamų koncernų leidiniai, todėl padėtis spaudos srityje yra tragiška – išsilaikyti gali tik laikraščiai milijonieriai. Akivaizdu, kad „XXI amžiaus“ užsidarymas šiai „reformų“ valdžiai irgi nieko nereikštų, galbūt net yra geistinas. (Kaip yra geistinas lietuvių emigravimas – valdžia tokiu būdu atseit mažina nedarbą.) Jeigu prie Brazausko ir Kirkilo vyriausybių mūsų skolos sudarydavo 60-70 tūkst. Lt per metus, tai dabar jos siekia net iki 250 tūkst. Lt. Apie anuos laikus dabar svajojame kaip apie aukso amžių (nors gyvenome irgi su skolomis, bet jas pavykdavo kompensuoti arba išeivijos parama, arba aukomis). Per metus gaunant tik 200000 Lt pajamų, o išlaidoms esant apie 450 000 Lt (dabar – jau be „Kregždutės“), išsilaikyti neįmanoma. Jau ir taip dauguma mūsų darbuotojų tegauna 400 Lt ar mažesnį atlyginimą. Visiškai nesuvokiame, kodėl valstybei ir konkrečiai premjerui bei jo dešiniajai partijai būtina taip nemėgti lietuviškos spaudos (jam patinka tik internetinė) ir tuo pačiu „XXI amžiaus“. Kam tie alinantys mokesčiai, visiškai įklampinantys į neišbrendamas skolas ir verčiantys bankrutuoti? Matyt, dabartinė „permainų“ koalicija turi duomenų, kad lietuviai yra persisotinę lietuviška spauda, ypač krikščioniška...
Aišku, visi nori, kad nemokamai laikraštis apie juos rašytų, reklamuotų, girtų, skelbtų apie nuveiktus darbus. Tik nenori suprasti, kad laikraščiui tai labai brangiai kainuoja. Pagal mūsų paskaičiavimus, laikraščio išlaidos vienam laikraščio puslapiui sudaro net 350 litų (trečiadienio numeryje – netgi 400 Lt). Nesunkiai galima paskaičiuoti, kiek mums kainuoja vienos savaitės numerių išleidimas, kai puslapių per savaitę susidaro 24, kartais – 32. O kiek išlaidų turime per mėnesį?! Aišku, dienraščiui su, tarkim, 10 kartų didesniu skaitytojų skaičiumi, to puslapio kaina sudaro tik apie 35 Lt. Skirtumas akivaizdus. O juk dienraščiai dar turi reklaminių užsakymų, ir tos pajamos jiems sudaro apie 2/3 visų pajamų. Katalikų bendruomenės supratimas irgi nėra taip išaugęs, kad pasirūpintų katalikiškos spaudos padėtimi ir išlikimu. Gerai, jei viena ar kita parapija platina laikraštį ir išlaidos kažkiek atsiperka. Bet kai kitų parapijų vadovai, dėl nesupratimo ar kokio nors gando apie laikraštį, ne tik neskatina, bet ir net trukdo platinti laikraštį, tai yra sunkiai suvokiama. Todėl mes esame labai dėkingi tiems Bažnyčiai ir Tautai ištikimiems kunigams ir tų parapijų pasauliečiams, kurie platina „XXI amžių“ (kaip iki uždarymo platindavo „Kregždutę“). Tačiau tokių yra tik nedidelė dalis. Savaime suprantama, kad katalikiško visuomeninio laikraščio platinimas, kai jis neskatinamas „iš viršaus“, yra sunkus ir varginantis.
Mums iškyla dideli suvaržymai ir dėl kito svarbaus dalyko. Į leidyklos vadinamųjų dalininkų sąrašą, pasiūlius kai kuriems Bažnyčios hierarchams, buvo įtraukti niekuo prie leidyklos ir laikraščio darbo bei išlaikymo neprisidedantys asmenys. Juos pasiūliusieji tikriausiai ir patys dabar gailisi tokiu pasirinkimu. Juk tie dalininkai (kalbame apie du asmenis) niekuo neprisideda nei prie laikraščio ar pačios leidyklos darbų pagerinimo, nei prie paramos jam suradimo, nors tokia yra jų pareiga. Per tokį stabdį ir net kliuvinį laikraščiui esame patekę į užburtą ratą.
Nesame „parsidavę“ jokiai politinei partijai. Nors daug metų buvome palankūs konservatorių partijai ir krikščionims demokratams (kol šie dar egzistavo). Tačiau nei iš vienų, nei iš kitų nesulaukėme jokios paramos (išskyrus tuščius pažadus), nors dažnai būdavome apšaukiami „konservatorių ruporu“, ypač iš suinteresuotųjų mus smerkti pusės. Dabar mūsų keliai su konservatoriais-krikdemais beveik galutinai išsiskyrė, nes nematydami jų suinteresuotumo bendradarbiauti, o tik dar labiau spausti spaudą, kaip ir mūsų laikraštį, už nežinomas nuodėmes, nematome reikalo girti ir jų politiką, ypač dėl jų daromų klaidų. Jie patys irgi labiau linkę savo gautą kapitalą (pasiimamą iš mokesčių mokėtojų kišenės, t.y. iš biudžeto) skirti tik galingiesiems spaudos banginiams (per 2008 metų rinkimus apie 7 mln. litų skyrė savo reklamai dažniausiai per „Lietuvos rytą“ ir „Respubliką“). Nors kreipėmės ir į premjerą, siūlydami priimti spaudą nediskriminuojančius įstatymus, kreipėmės ir į kitus dešiniuosius politikus (neminime jų pavardžių) – atsako nebuvo jokio. Kyla klausimas: jeigu politikai neatsiliepia net į laikraščio redaktoriaus laišką, tai ką jiems reiškia paprastas žmogus? Ar ne todėl ir bėga lietuviai iš savo tėvynės, nesulaukdami net paprasčiausio supratimo ar dėmesio? Suprantame, kad yra sunki ekonominė-finansinė padėtis, bet kodėl ją taisyti imamasi skurdžiausiųjų sąskaita?.. Kodėl tai nepaliečia milijonierių kišenių? Kodėl pagaliau neįvedama progresinių mokesčių?..
Kreipiamės į Jus, „XXI amžiaus“ brangūs skaitytojai, prašydami kaip nors pagelbėti mums išlaikyti laikraštį. Dėkime visas pastangas jį išlaikyti nors iki šių metų pabaigos. Nepraleiskite prenumeratos vasarą, laikraštį užsakykite ir draugams bei pažįstamiems. Ir pasistenkite užsiprenumeruoti abu savaitės numerius – trečiadienio ir penktadienio. Ypač kreipiamės į pasaulio lietuvius. Žinome jūsų gerą širdį padėti Lietuvai esant sunkumams – padėkite ir mūsų laikraščiui. Vienas iš Amerikos sugrįžęs lietuvis Vilius Bražėnas prieš mirtį mums užrašė dalį savo sutaupytų lėšų. Ačiū jam tariame dabar, nes nespėjome jam padėkoti gyvam esant – apie šią auką jis nebuvo mus informavęs. Kreipiamės ir į mūsų spaudos platintojus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali laiku atsiskaityti, bet nuoširdžiai mums padeda. Kreipiamės ir į tuos užsienio prenumeratorius, kurie uždelsė pervesdami mums prenumeratos mokestį. Kreipiamės ir į visus užsienio bei Lietuvos skaitytojus, prašydami paremti mus savo aukomis, prašydami prisidėti prenumerata savo pažįstamiems ar draugams ir taip populiarinti laikraštį. Juk daugelis jūsų pripažįstate, kad tai vienas geriausių ir reikalingiausių laikraščių Lietuvoje. Tačiau tokiems ir sunkiausia išsilaikyti, nes jie, turėdami nedaug skaitytojų, ir patiria didžiausią „muravjovinį spaudimą“ iš valdžios pusės. Prašome skaitytojus ir asmeniškai Vyriausybei, Seimui ar Prezidentei rašyti laiškus ar kreipimusis dėl spaudos ir konkrečiai „XXI amžiaus“ padėties. Ieškokite ir kitų būdų mums pagelbėti. Būsime dėkingi už „XXI amžiaus“ sunkios padėties supratimą.
SOS! SOS! SOS!
„XXI amžiaus“ redakcija
„XXI amžius“, 2011 06 23, Nr. 48
