No­rint ob­jek­ty­viau įver­tin­ti mies­to da­bar­tį, ver­ta nors trum­pai žvilg­telė­ti į jo pra­ei­tį.

 Šiuo­lai­ki­nis Kau­nas tu­ri sa­vo uni­ka­lų is­to­ri­nį įvaiz­dį ir ne­pa­kar­to­ja­mą au­rą, ku­rią su­for­ma­vo is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės. Mies­to užuo­maz­ga lai­ko­ma XIV–XV am­žiuo­se Ne­mu­no ir Ne­ries san­ta­ko­je įsi­kū­ru­si gy­ven­vie­tė. XIII a. ant­ro­je pu­sė­je jos te­ri­to­ri­jo­je pa­sta­ty­ta mū­ri­nė pi­lis, prie ku­rios kū­rė­si mies­tas.  Po trečiojo Lietuvos—Lenkijos valstybės padalinimo Kaunas buvo Lietuvos – Vilniaus gubernijos apskrities Miestas. 1808m. Gubernijos valdybos įsakymu Kaune įsteigta Miesto dūma.Tuo metu mies­tas užėmė netaisyklingo trikampio Nemuno—Neries santakos kyšulį, kurio rytinė riba siekė dabartinį Miesto sodą. Pagal 1847me­tais su­da­ry­tą, 1861 ir 1871 me­tais ko­re­guo­tą mies­to iš­plė­ti­mo pla­ną miestas plėtėsi į rytus. Bu­vo su­for­muo­tas Nau­ja­mies­tis su sta­čia­kam­piu gat­vių tin­klu, į jį pa­ma­žu per­si­kė­lė mies­to cen­tras. Pa­grin­di­nė miesto  gat­vė  pavadinta Ni­ko­la­jaus pros­pektu, formavosi XIX a. viduryje. Miesto planuose ji pirmą kartą pažymėta 1843 m. t.y. prieš 168 m. Tais pat metais Kaunui buvo suteiktas gubernijos centro statusas. 1851 m. prospektas  buvo apsodintas dviejų eilių liepų alėja, o darbus atliko tuometės ekonominės krizės bedarbiai. Vokiečių okupacijos metais prospektas buvo pavadintas Kaizerio Vilhelmo gatve. 1918 m. pabaigoje, sovietų kariuomenei priartėjus prie Vilniaus, kuriame dirbo vasario 16 d. atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valdžia, šioji  gruodžio 31 d. (ar 1919m. sausio 5d.) persikėlė į Kauną.  Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, o Lietuvos valdžiai 1919 m. įsikūrus Kaune, miestas tapo realiai, o 1920m. oficialiai paskelbtas Laikinąja valstybės sostine. Prasidėjo naujas miesto  era, o tuo pačiu ir pagrindinės gatvės, kuriai 1919 m. suteiktas simbolinis Laisvės alėjos pavadinimas, etapas. Pirmosios sovietų okupacijos ir pokario metais (nuo1946m.) ji tapo Stalino prospektu ir tik 1961 m.”chruščiovinio” atšilimo metu jai grąžintas Laisvės alėjos pavadinimas.   Alė­jai, ku­ria tebe­sig­ro­ži jau ke­lios lie­tu­vių tau­tos kar­tos, šlo­vės  tei­kia  ne tik gra­žiai suvešėjusios lie­pos, bet ir sim­bo­li­nis jos pa­va­di­ni­mas, įkū­ni­jęs per il­gus am­žius siek­tos Lais­vės svajonės iš­si­pil­dy­mą. Unikalu­mo, žais­min­gu­mo ir gy­vy­bin­gu­mo pa­grin­di­nei Kau­no gat­vei su­tei­kė 1892–1929 me­tais vei­kęs ar­kli­ų traukiamas tram­va­jus, tikra Kauno garsenybė, mies­tie­čių va­din­tas kon­ke, kuris jungė  Rotušės aikštę su geležinkelio stotimi. Įdomu, kad nakties tamsa iš Laisvės alėjos pasitraukė dar 1883m., kai joje buvo įrengti  dujiniai  žibintai, o1899 m. juos pakeitė elektriniai—atsirado prielaidos miestiečių naktinėjimui. 1924 m. alėjoje pradėjo kursuoti autobusai. Pra­dė­ta ties­ti dar XIX a. ant­ro­je pu­sė­je Lais­vės alė­ja baig­ta už­sta­ty­ti XX a. 4-aja­me de­šimt­me­ty­je: Pašto rūmai (dabar Centrinis paštas), pa­sta­tyti – 1931 m.,”Pienocentro” bendrovės administracinis pastatas, (dabar KTU Ekonomikos ir Vadybos fakultetas) –1932m., šiek tiek vėliau – “Pažangos” rūmai, (dabar VDU), 1933 m. ties Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankryža pastatyti Apskrities savivaldybės rūmai, kurių dalį prie Vytauto prospekto užėmė Valstybės saugumo departamentas, dabar—Vyriausiasis policijos komisariatas. Vokiečių okupacijos metu čia buvo įsikūręs Gestapas (vokiečių slaptoji policija), 1938—1940 m. alėjoje iškilo 6a. modernios architektūros simetrinis Taupomųjų kasų pastatas, tapęs išraiškingu pagrindinės miesto gatvės erdvės akcentu. Tai paskutinis pastatas užbaigtas iki 1940 m. sovietinės okupacijos.  Jos metu čia buvo įsikūręs miesto Vykdomasis komitetas. 1990m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, čia įsikūrė miesto Savivaldybė. Netoliese, Lietuvos istorijos sargyboje, stovi atkurtas paminklas Vytautui Didžiajam, tarpukariu puošusiam Aukštosios Panemunės karininkų kursų teritoriją, simboliškai įpareigoja miesto valdžią rūpintis miesto ir jo gyventojų gerove.  Dar prieš 1888 m. buvo užveistas miesto sodas, už jo 1891 m. pastatytas  Miesto teatras, kuriame, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1920m.įsteigtas Valstybės teatras (nuo 1968m.—Kauno valstybinis .muzikinis teatras). Jo klestėjimo laikai prasidėjo tarpukariu. Čia gimė pirmosios profesionalios lietuvių dramos, operos ir baleto trupės. 1920m. gegužės 15d. teatro salėje įvyko Steigiamojo Seimo, paskelbusio Lietuvą demokratine respublika, pirmasis posėdis. 1940m. liepos 21d. čia posėdžiavęs vadinamasis Liaudies seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Šalia Miesto teatro, prie viduramžių miesto sienos liekanų augančiame Miesto sode tarpukariu buvo pastatyta įvairių paviljonų, vasaros estrada, vyko lauko koncertai. Sovietmečiu jo prieigose rinkdavosi hipiuojančio jaunimo grupės, o 1972 m. pavasarį, gegužės 14 d. ,protestuodamas  prieš Lietuvos okupaciją, susidegino kaunietis Romas Kalanta. Jo auka nebuvo beprasmė - po šio tragiško įvykio prasidėjo jaunimo bruzdėjimai, kurie bandė imperijos pamatų tvirtumą. 2002 m. tragedijos vietoje atidengtas daug diskusijų keliantis Roberto Antinio [sūnaus] paminklas Romui Kalantai. Amžina garbė Didvyriui.

Įspū­din­giau­sias Lais­vės alė­jos ak­cen­tas ne­abe­jo­ti­nai yra 1895 m.baigtas  statyti ne­obi­zan­ti­nės architektūros Kauno tvirtovės garnizono cerkvė – Soboras, kuris simbolizavo stačiatikybės triumfą Lietuvoje, iškilęs Nepriklausomybės aikštėje. Nuo 1915 m. rugpjūčio 18 d. Soboras  buvo vokiečių kariuomenės dalinių žinioje, o 1919 m. liepos 11 d. jiems palikus Kauną, Lietuvos katalikų bažnyčia Soborą išpirko iš stačiatikių ir pritaikė katalikiškai Kauno įgulos Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčiai.  1965 m.  Šv. Mykolo arkangelo bažnyčią atėmus iš Lietuvos katalikų bažnyčios, pastate įrengta M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerija, jo­je vyk­da­vo var­go­nų mu­zi­kos kon­cer­tai, o Nepriklausomybės aikštė, kuri, atrodo, dar 1945 m. prarado šį vardą, tapo Vitražo aikšte. At­kūrus  ne­pri­klau­so­my­bę, 1991m.buvusi galerija vėl  tapo šv.Mykolo arkangelo Lietuvos kariuomenės bažnyčia. 1994 m.jai suteiktas kultūros vertybės  statusas.

 Mies­to is­to­ri­niam ar­chi­tek­tū­ri­niam pa­vel­dui reikš­min­gų pa­sta­tų Lais­vės alė­jo­je yra ir dau­giau: gar­siau­sias Kau­no res­to­ra­nas „Met­ro­po­lis“ su vieš­bu­čiu ant­ra­me aukš­te, pa­sta­ty­tas 1899 me­tais 1922 m. restorano interjeras buvo pakeistas ir įgijo istorinį tautinį atspalvį. Prieš­ka­riu res­to­ra­nas pel­nė pir­mos kla­sės ka­te­go­ri­ją ir vė­liau bu­vo va­din­tas „Pir­mos ei­lės res­to­ra­nu“, gar­sė­jo pui­kia virtu­ve ir ita­liš­ku or­kest­ru. 1925 me­tais ša­lia jo, Dau­kan­to gat­vė­je, pa­sta­ty­tas nau­jas puoš­nus tri­jų aukš­tų vieš­bu­čio kor­pu­sas. Šis pa­sta­tas yra vie­nas ryš­kiau­sių Kau­no ar­chi­tek­to Vla­do Du­be­nec­kio lie­tu­viš­ko ne­oba­ro­ko kryp­ties pa­vyz­džių. 1923—1925 m. iškilo kinoteatras “Odeon”, dabar - Lėlių teatras, 1940 m. – atsidarė “Romuva”, vienintelis kinoteatras Kaune, nepakeitęs nei funkcijos, nei išorės.  Lais­vės alė­jo­je vei­kė „Kon­ra­do“ ka­vi­nė, sovietmečiu pa­va­din­ta „Tul­pe“, kurio­je XX a. pa­bai­go­je dar rink­da­vo­si prieš­ka­rio laikų ka­vi­nių lan­ky­to­jai. Jos kie­me­ly­je bu­vo vidine te­ra­sa, re­gis, pir­mo­ji, vei­ku­si tik va­sa­ros se­zo­no me­tu. Ne­to­lie­se, Va­sa­rio 16-osios gat­vė­je, tur­tin­gus lan­ky­to­jus kvies­da­vo gar­sus res­to­ra­nas „Ver­sa­lis“, di­džia­vę­sis naujausiu europinio pavyzdžio interjeru, vie­nin­te­le Kau­ne be­si­su­kan­čia šo­kių aikš­te­le. Šios pa­si­links­mi­ni­mo įstai­gos kar­tu su ne­to­lie­se esan­čiu Vals­ty­bės te­at­ru bei ki­note­at­rais; pirmuoju kinoteatru “Bovi”, ”Odeon”, „Ro­mu­va“, „Triumf”,moderniausiu prieškario kinoteatru Metropolitain”,kuris 1965—1968m. rekonstruotas į Dramos teatrą,  Lais­vės alė­ją ap­gau­bė ne­pa­kar­to­ja­ma au­ra, apie ku­rią ėjo gar­sas per vi­są Lie­tu­vą. Kas jų ne­ži­no­jo! Šiuo lai­ko­tar­piu čia daž­nai lan­ky­da­vo­si gar­bin­gi sve­čiai iš vi­sos Eu­ro­pos, tad pla­čiai pa­skli­do gar­sas apie aukštą lietuvių kultūros lygį. Net pra­ūžus žiau­rių ka­rų aud­roms, ku­rios pri­da­rė daug nuos­to­lių, so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis daugelio žmonių atmintyje bu­vo išlikę dar gyvi praeities prisiminimai. Dar 1970 m. kilus idėjai, tik 1982 m.  Laisvės alėja buvo baigta pertvarkyti į pėsčiųjų zoną, autobusų  eismą perkėlus į lygiagretes gatves. Laikotarpyje tarp 1980 ir 1987 m. buvo kilusios diskusijos atstatyti buvusią gynybinę sieną tarp Malūnininko bokšto prie Kęstučio gatvės  ir turėjusio būti atstatyto šalia Totorių vartų buvusio XVII—XVIII a. miesto gynybinio  bokšto,  nugriovus vienaukštį pastatą Laisvės alėjos ir I.Kanto gatvių  kampe  Bet ši vertinga idėja dėl nesąžiningų statybų verslo atstovų kaltės liko neįgyvendinta.  

Gyvenamieji namai buvo statomi savitos mažaaukštės architektūros pavyzdžiu, dažniausiai – dviaukščiai, nes 1879 m. carinei Rusijai Kauną paskelbus pirmos kategorijos pasienio tvirtove, nuo 1887 m. pastatų aukštingumas buvo apribotas iki dviejų aukštų. Einant nuo Senamiesčio link Įgulos bažnyčios, vėliau statytų pastatų aukštingumas didėja, kadangi 1932 m. Kauno savivaldybės sprendimu alėjoje galėjo būti statomi ne žemesni kaip trijų aukštų pastatai. Taigi, Kaune atskirų  namų statybos laikmetį būtų galima nustatyti pagal jų aukštingumą, todėl nors Laisvė alėjoje turi išlikti autentiškų  pastatų nepaliestų jokių rekonstrukcijų, kurie galėtų atspindėti savo laikmetį.

Laisvės alėja, kurios ilgis yra 1621 m., yra viena ilgiausių pėsčiųjų gatvių Rytų Europoje.

At­ro­dė, kad 1990 m. Tė­vy­nei at­ga­vus Ne­pri­klau­so­my­bę, Kau­nui nuo 1919 m. pradžios tapus, o 1920m - 1940m. oficialiai  buvus   Lai­ki­ną­ja sos­ti­ne, bus leng­viau at­jau­nė­ti ir gra­žė­ti. De­ja, taip ne­at­si­ti­ko. Tau­rioms idė­joms ke­lią pa­sto­jo ka­pi­ta­lis­ti­nės san­tvar­kos gri­ma­sos. Vie­na jų – valstybinio tur­to iš­par­da­vi­mas, va­di­na­mo­ji pri­va­ti­za­ci­ja. Tuo me­tu val­džio­je bu­vu­siems valdininkams, ne­at­sa­kin­gai, ne­gal­vo­jant apie pa­sek­mes ir nu­si­kals­ta­mai prieš vi­suo­me­nę pusvelčiui bu­vo iš­par­duo­ti ver­tin­giau­si kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai. Taip bu­vo ap­vog­ta vi­sa mies­to vi­suo­me­nė. Mū­sų vi­sų neįkainojamas tur­tas pa­te­ko į galimai sa­va­nau­džių ir ne­są­ži­nin­gų sa­vi­nin­kų ran­kas. Siek­da­mi pa­si­pel­ny­ti, nau­jie­ji sa­vi­nin­kai pra­dė­jo sa­vi­va­liau­ti. Ne­tru­kus pra­si­dė­jo beatodairiš­kas ir nu­si­kals­ta­mas mies­to kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų nai­ki­ni­mo škva­las: buvo keičiamos pa­sta­tų konstrukcijos, pirmųjų aukštų vitrinos, įrengiami nauji ar papildomi įėjimai iš alėjos, prie jų padarant laiptelius (tai buvo draudžiama dar prieškariu), didinamas jų aukštingumas, na­mų fa­sa­dai pa­den­gia­mi stik­lu ar­ba namai vi­sai nu­griau­na­mi. La­biau­siai nuo to ken­čia Lais­vės alė­jo­je esan­tys pa­sta­tai.

Žiau­riau­sia lem­tis iš­ti­ko  prekybos centro „Mer­ku­ri­jus“ pa­sta­tą – jis bu­vo nu­griau­tas. O juk jis bu­vo so­vie­ti­nių lai­kų ar­chi­tek­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas. Jis tu­rė­jo iš­lik­ti kaip bu­vu­sios oku­pa­ci­jos relik­tas. Ir, ar bū­ti­na griau­ti pa­sta­tą vien dėl to, kad jis bu­vo pa­sta­ty­tas oku­pa­ci­jos me­tais? Ki­ta vertus, ko bus ver­ta Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­ja su iš­kar­py­tais pus­la­piais? Vėl grįž­ta so­vie­ti­niai is­to­ri­jos iš­krai­py­mo ir nai­ki­ni­mo prin­ci­pai, tik da­bar tai at­lie­ka­ma sa­vų­jų ran­ko­mis. Nie­kam nerūpi, kad šį pa­sta­tą su­pro­jek­ta­vo žy­mus Lie­tu­vos ar­chi­tek­tas A. Sprin­dys, o kau­nie­čiai statybinin­kai pa­sta­tė pa­ti­ki­mai, nes nu­griau­ti pa­vy­ko tik per me­tus. No­riu pa­reikš­ti užuo­jau­tą „Mer­ku­ri­jaus“ pa­sta­to vyr. ar­chi­tek­tui ir vi­siems sta­ty­bi­nin­kams, pa­sta­čiu­siems (jau da­bar bu­vu­sį) pui­kų sta­ti­nį, at­spin­dė­ju­sį XX a. pa­bai­gos lie­tu­viš­ką ar­chi­tek­tū­rą, ir sa­vo aki­mis re­gė­ju­siems sa­vo kū­ri­nio su­nai­ki­ni­mą. Tai tik­ras van­da­liz­mo ak­tas. Kas ga­li pa­neig­ti, kad pa­na­šūs reiš­ki­niai nepasikar­tos ir at­ei­ty­je. Va­do­vau­jan­tis to­kia lo­gi­ka ga­li­ma iš­kel­ti re­to­ri­nį klau­si­mą, ar dar po vienos re­vo­liu­ci­jos ne­rei­kės griau­ti ir da­bar jau bai­gia­mą sta­ty­ti „Žal­gi­rio“ are­ną, nes at­ei­ty­je tokios stra­te­gi­nės vie­tos ga­li pri­trūk­ti dar svar­bes­niam ob­jek­tui? Klau­si­mas at­ro­do ab­sur­diš­kas, bet lo­giš­kas. Ir dar. Kur din­go sta­ty­bi­nės me­džia­gos nu­grio­vus šį pa­sta­tą? Jei taip vis­ko ne­tau­so­si­me, grei­tai ne­be­tu­rė­si­me iš ko sta­ty­ti. Prieš griau­nant rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti. Ži­no­ma, tie, ku­rie grio­vė, dar tu­rės iš ko sta­ty­ti, bet kaip bus bent po 100 me­tų? Bet po mūsų -- nors ir tvanas…

Lais­vės alė­jos nai­ki­ni­mo ži­di­nių yra ir dau­giau. Vie­nas iš kol kas gar­siau­siai ži­niask­lai­do­je nuskam­bė­ju­sių pa­žei­di­mų bu­vo Birutės ir Lai­mu­tės var­du pa­va­din­tas skan­da­lin­gai re­konst­ruo­tas ir įstik­lin­tas gy­ve­na­mo­sios pa­skir­ties pa­sta­tas. La­bai keis­tai at­ro­do, kad pa­čio­je Kau­no šir­dy­je galima jaus­tis kaip sa­vo na­muo­se. O kur din­go „Tul­pės“ (buvusi “Konrado”) ka­vi­nė, „Ver­sa­lio“ res­to­ra­nas, visą šimtmetį veikusi „Te­at­ro vais­ti­nė“? Juk tai svar­būs kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai. Daug kas juos dar su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na. De­ja, šir­džiai mie­lų kam­pe­lių, kaip ir pra­bė­gu­sios sa­vo jau­nys­tės, vy­res­nio­ji mies­tie­čių kar­ta dau­giau ne­be­ma­tys. Ta­čiau at­sa­kin­giems Kau­no miesto  asme­nims tur­būt at­ro­do, kad yra ge­rai ir be jų.

Kiek la­biau pa­si­se­kė „Met­ro­po­lio“ res­to­ra­no su viešbučiu antrame aukšte  pa­sta­tui, nors ir jam pa­vy­ko iš­sau­go­ti tik au­ten­tiš­ką sto­gą ir lan­gus – vi­sa ki­ta ge­ro­kai ap­nio­ko­ta. Po ne­vy­ku­sios privati­za­ci­jos res­to­ra­no pa­tal­pos bu­vo per­skir­tos į dvi ne­vie­no­do dy­džio da­lis: ma­žes­nė­je įsi­kū­rė picerija, ku­rios sa­vi­nin­kai ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­kei­tė sa­vo pa­tal­pų da­lies fa­sa­dą, įėjimą įrengė panaudoję vieno lango nišą, tuo su­ga­din­da­mi viso  na­mo au­ten­tiš­ku­mą. Li­ku­siai di­des­nei pa­sta­to da­liai iš­sau­go­tas se­na­sis „Met­ro­po­lio“ pa­va­di­ni­mas, tik ap­ga­din­tas jo fa­sa­das, nes vie­no lan­go ni­ša pa­nau­do­ta įė­ji­mui įreng­ti prie durų padarant laiptelius. La­bai skau­du, kad da­bar­ti­nis mū­sų jaunimas ir mies­to sve­čiai nie­ka­da ne­be­pa­ma­tys  sa­lių in­ter­je­ro – jis su­nai­kin­tas... Ne­be­vei­kia ir ant­ra­me pa­sta­to aukš­te bu­vęs iš­tai­gin­gas „Met­ro­po­lio“ vieš­bu­tis. Nebenaudojamas ir buvęs paradinis įėjimas. Buvusiai Kauno įžymybei „Metropolio“ restoranui iki šiol dar neradusiam, kokia forma pratęsti savo tarnystę laisvo Kauno visuomenei ir belaukiančiam naujo nuomininko, mažą viltį teikia pastato gale, jau Daukanto gatvėje, įsikūrusi gėlių parduotuvė ir Erotikos muziejus, į kurį įėjimas padarytas panaudojant lango nišą. Įmantriai gilumoje įstatytos lauko durys labai pakenkė pastato sienos autentiškumui. Be ga­lo skau­du, kad buvusiam  gar­siam mies­to istorinio  architektūrinio kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tui te­ko naš­lai­čio da­lia, nes pa­te­ko į ap­gai­lė­ti­ną pa­dė­tį – nebeturi garbingų savo šeimininkų, kurie juo pasirūpintų . Nors  šiis pa­sta­tas iš­skir­ti­nis dar ir tuo, kad ant jo fa­sa­di­nės sie­nos pri­tvir­tin­ta at­mi­ni­mo len­ta, pri­me­nan­ti praeiviams, kad čia 1919 03 18 gar­bin­gai žu­vo jau­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės Kau­no ko­men­dan­tū­ros ka­rei­vis Pra­nas Eimu­tis. Am­ži­na Jam gar­bė. Iš Lais­vės alė­jos į mer­dė­jan­čio res­to­ra­no lan­gus liūd­nai žvel­gia legen­di­nis prieš­ka­rio lai­kų dai­ni­nin­kas Da­nie­lius Dols­kis, ku­riam šia­me res­to­ra­ne il­gus me­tus te­ko dai­nuo­ti. Dė­kin­gi ger­bė­jai pa­sta­tė jam pa­min­klą, prie ku­rio at­min­ti­no­mis pro­go­mis pra­žys­ta gė­lės.

Bet tur­būt skau­džiau­sia – at­si­vė­ru­si krau­juo­jan­ti žaiz­da vi­sai ša­lia mies­to Sa­vi­val­dy­bės rū­mų (Lais­vės alė­ja 90) esantis pastatas, ant kurio įsiveisė svetimkūnis. Čia, virš dvi­aukš­čio pa­sta­to, staty­to XIX a. ant­ro­je pu­sė­je, nu­grio­vus man­sar­dą, iš­ki­lo dvi­aukš­tis stik­li­nis ant­sta­tas, mies­tie­čių jau pra­min­tas stik­li­ne dė­že. Ant na­mo už­kel­ta juo­da stik­li­nė dė­žė at­ro­do kaip lai­ki­na bu­ta­fo­ri­ja siau­bo fil­mų kū­ri­mui. Psichologiškai pa­leng­vė­tų, jei ji bū­tų pa­sta­ty­ta tik lai­ki­nai. Be­gė­diš­kai pamy­nę kul­tū­ros pa­vel­do nuo­sta­tą, kad mies­to cen­tre, rep­re­zen­ta­ci­nė­je vie­to­je, ne­ga­li­ma ne tik didin­ti aukš­tin­gu­mo, bet net keis­ti eks­ter­je­ro ele­men­tų, na­mo sa­vi­nin­kai sie­kia sa­vo egois­ti­nių tiks­lų. Tik gi­lų liū­de­sį su­ke­lia pa­sta­to re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to au­to­riaus ar­chi­tek­to V. Juo­zai­čio iš­ve­džio­ji­mai, kad avan­gar­do ele­men­tų tu­rin­tis ob­jek­tas ga­li bū­ti ver­ti­na­mas ne­vie­na­reikš­miš­kai. Ger­bia­mam ar­chi­tek­tui ver­tė­tų už­im­ti gar­bin­gą po­zi­ci­ją – net oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis dir­bę Lie­tu­vos ar­chi­tek­tai to­kių klai­dų ne­da­ry­da­vo, ir net jų to da­ry­ti nie­kas ir ne­vers­da­vo. Jei so­vie­ti­niais lai­kais ar­chi­tek­tai bū­tų dir­bę taip „są­ži­nin­gai“, kaip šian­die­ni­niai ar­chi­tek­tai ir kaip pa­vel­dą sau­gan­čios ins­ti­tu­ci­jos dir­ba da­bar, tai po 50 oku­pa­ci­jos me­tų da­bar­ti­niams ar­chi­tek­tams ne­bū­tų li­kę ką „rekonst­ruo­ti“. Su­pran­ta­ma, da­bar ir lai­kas ne tas, ir ar­chi­tek­tai jau ki­ti... Be­je, ant nio­ko­ja­mo namo ga­li­nės sie­nos pri­tvir­tin­to­je len­to­je, ku­ri at­si­ra­do for­suo­jant sta­ty­bas, skel­bia­ma, kad čia vyks­ta „Tu­ris­ti­nės kla­sės vieš­bu­čio sta­ty­ba. Pro­jek­tą ben­drai fi­nan­suo­ja Eu­ro­pos Są­jun­ga ir Lietuvos Res­pub­li­ka. Ku­ria­me Lie­tu­vos at­ei­tį.”Tai parodo, kad prie šio ar­chi­tek­tū­ros pa­vel­do objek­to nai­ki­ni­mo tie­sio­giai ir sva­riai pri­si­de­da net Eu­ro­pos Są­jun­ga! No­rin­tys pa­si­sem­ti pa­tir­ties, kaip tu­ri bū­ti at­lie­ka­ma pa­sta­to sto­go re­konst­ruk­ci­ja, ga­li kreip­tis į bu­vu­sios Rau­do­no­jo Kry­žiaus kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ją.Beje, ji  yra seniausia iš visų Kaune veikiančių gydymo įstaigų, įkurta 1908m. Tik vie­na smul­kme­na – šis pa­sta­tas vis dar te­bė­ra vals­ty­bės nuo­sa­vy­bė. Pasidomėjusiems apsireikš dvigubų standartų šmėkla. Koks pa­ra­dok­sas! Vi­są ne­įkai­no­ja­mą Kau­no cen­tro ar­chi­tek­tū­ri­nį pa­vel­dą, ku­rį dalinai iš­sau­go­jo oku­pa­ci­nė val­džia, sa­vo­ji sunaikins„drau­gų“ ver­sli­nin­kų ran­ko­mis. Brok­da­riams ne­pa­vy­džiu at­ei­ties – jų lau­kia tau­tos pa­nie­ka ir is­to­ri­jos pasmer­ki­mas. Jų ma­te­ria­li nau­da – tik lai­ki­na, ir ji  ne­kom­pen­suos pa­tir­to mo­ra­li­nio nuopo­lio, kuris liks vi­sam gy­ve­ni­mui ir dar po jo. Kad tai at­si­ti­ko, ste­bė­tis ne­ver­ta, nes Kau­no pa­vel­do saugo­to­jai ne­iš­lai­kė ir anks­tes­nio eg­za­mi­no, ku­rį jiems te­ko lai­ky­ti at­sta­tant Kau­no pi­lį. Ki­taip sakant, jau ne pir­mą kar­tą už­li­po ant to pa­ties grėb­lio. Ma­tyt, pa­si­tai­kė grėb­lys be dan­tų, kad nepamo­kė. Kar­to­ja­mos tos pa­čios klai­dos, dir­ba­ma už­sa­ko­vams, o ne sa­vo tau­tai, jos is­to­ri­jai, todėl ir re­zul­ta­tas-- apgailėtinas.

Mies­to ar­chi­tek­tai sa­vo ga­bu­mus, iš­mo­nę ir am­bi­ci­jas ga­lė­tų mums pa­de­monst­ruo­ti ir garbingai įsi­am­žin­ti re­konst­ruo­da­mi pa­sta­tus ki­tuo­se mies­to kvar­ta­luo­se, ku­rie nė­ra to­kie pažeidžia­mi, ar­ba, dar ge­riau, – ruoš­ti ori­gi­na­lius pa­sta­tų pro­jek­tus nau­jai už­sta­to­miems mikrorajo­nams. At­ei­ty­je  at­si­ras­tų ga­li­my­bė pa­ly­gin­ti XXI am­žiaus ar­chi­tek­tū­rą su XX am­žiaus ir dar se­nes­ne. Bet no­rint ly­gin­ti, rei­kia dar tu­rė­ti su kuo...

 Kad mies­to sa­vi­val­dy­bė ga­li iš­tai­sy­ti pri­va­ti­za­ci­jos me­tu pa­da­ry­tas klai­das, pa­ro­dė „Romuvos“ ki­no te­at­ro li­ki­mo lai­min­ga pa­bai­ga. Po ne­vy­ku­sios pri­va­ti­za­ci­jos pe­ri­pe­ti­jų savivaldy­bės pa­stan­go­mis ki­no te­at­ras grį­žo į mies­to ran­kas. Gal šis pa­vyz­dys bus už­kre­čian­tis?..

At­ei­ties kar­tos kri­tiš­kai ver­tins ir mū­sų miesto  vi­suo­me­nės nuo­lai­džia­vi­mą šian­die­ni­nei mies­to val­džiai, ku­ri bar­ba­riš­kai nio­ko­ja bu­vu­sios Lai­ki­no­sios sos­ti­nės rep­re­zen­ta­ci­nę gat­vę ir bu­vu­sį mies­to pa­si­di­džia­vi­mą – Lais­vės alė­ją. Vi­sų mies­tie­čių šven­ta ir gar­bin­ga pa­rei­ga – ryž­tin­gais veiks­mais su­stab­dy­ti to­li­mes­nį vi­so mies­to is­to­ri­nio-kul­tū­ri­nio pa­vel­do nai­ki­ni­mą. Už Lais­vės alėjos nio­ko­ji­mą tu­ri at­sa­ky­ti vi­sos už kul­tū­ros pa­vel­dą at­sa­kin­gos tar­ny­bos ir mies­to savivaldybės specialistai. Jau lai­kas bū­tų dėl nuo­la­ti­nio Kau­no cen­tro dar­ky­mo Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės Urba­nis­ti­kos sky­riaus ve­dė­jui ir nuo­la­ti­nės sta­ty­bos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui Ne­ri­jui Va­lat­ke­vi­čiui, Kul­tū­ros pa­vel­do sky­riaus ve­dė­jui Rim­gau­dui Mi­liukš­čiui, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Kau­no te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio ve­dė­jai Ire­nai Vaš­ke­lie­nei su­reng­ti ates­ta­ci­ją, nes ne­bau­džia­mu­mas gim­do nau­jus nu­si­žen­gi­mus. Iš Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to kau­nie­čiai lau­kia ra­di­ka­lių spren­di­mų.

O šio suniokoto Laisvės alėja 90 namo likimą turi nulemti tikrųjų šeimininkų – miesto visuomenės visuotinis referendumas, viešas ir teisingas!

 

                                                  Pagarba ir meilė savo miestui ir Tau, Tėvyne

 

 

 

      Jonas Baltušis

Kau­no jung­ti­nio de­mo­kra­tinio ju­dė­ji­mo ta­ry­bos na­rys