TAUTOS SARGYBOJE 43
LAISVAS ŽMOGUS – VISADA NEPATOGUS VALDŽIAI
Minint mons. prel. Alfonso Svarinsko 87-ąsias gimimo metines.
Tačiau tauta ko taip nekenčia,
tarytum šunys vilko?
Tai – laisvės dvasios ir
ŽMOGAUS,
kurs trauko pančius.....
ir garbinti nelinkęs nieko..
F. Nyčė
IŠSKYRUS DIEVĄ...
Ši vokiečių filosofo F.Nyčės mintis įsikirto į smegenis, paskelbus Laisvės žmogaus nominaciją, ir iki šiol jose vartosi, kunkuliuoja, dega... Apsidžiaugiau tarp nominantų šiai premijai išvydusi prof. Vytauto Landsbergio, mons. prel. Alfonso Svarinsko ir pogrindinės leidykos iniciatoriaus ir jos ilgamečio darbininko Vytauto Andziulio vardus.. Galvojau, ačiū Dievui, Lietuva bunda iš raudonojo ledynmečio miego... Atbunda, pagaliau, dvidešimt antrais Lietuvos nepriklausomybės metais Teisingumas... Visi jie verti Tautos ir Valstybės pripažinimo ir įvertinimo.
Nesakau, kad tos garbės ir Laisvės žmogaus vardo nevertas disidentas, Laisvės šauklys ir Lietuvos laisvės kovos pagalbininkas Sergėjus Kovaliovas. Vertas. Tačiau ir pats Sergėjus Kovaliovas, doras ir sąžiningas žmogus, pripažino, kad pirmoji Lietuvos Laisvės premija turėjo būti paskirta tautiečiui. Juk tai turi ne tik realiąją, bet ir simbolinę prasmę... MŪSŲ LAISVĖ NEBUVO IŠ NIEKUR IMPORTUOTA... Patys ją iškovojome.
Būsiu dėkinga REDAKCIJAI, jeigu mons. Alfonso Svarinsko 87-ojo gimtadienio proga (jis gimė 1925 metų sausio 21 d.) atspausdinsite šį mano straipsnį, priminimą jam ir jį mylintiems ir gerbiantiems tautiečiams apie ryškiausias žvaigždėtąsias jo gyvenimo ir kovos akimirkas už Lietuvos ir Žmogaus dvasios laisvę vienoje to kelio atkarpoje (beje, vienintelėje dokumentuotoje monografijoje) – Viduklėje.
Nekartosiu mons. prel. Alfonso Svarinsko biografijos; ji jau kartota šimtus kartų, gausioje literatūroje apie jį – jo draugų ir priešų - straipsniuose ir knygose, tarp jų ir mano knygoje „Antikomunizmas“ (V., 2010); įtraukta į Lietuvos žymiausių žmonių žinynus ir vardynus, prie kurių neprisilietė aršaus komunisto ranka.
Tik priminsiu skaitytojui mons. Alfonso Svarinsko kančių metus sovietiniuose kalėjimuose, okupacinio komunistinio režimo teisėjų jam skirtus už viso jo gyvenimo sąmoningą kovą prieš okupacinį režimą, už Lietuvos ir žmogaus dvasios laisvę.
1946 – 1956 metai – Minlagas: Ufa, Abezė
1958 – 1964 metai – Mordovijos griežtojo režimo lageriai
1983 -1988 metai Mordovijos griežtojo režino lageriai
1988 – 1990 metai – tremtis į Vakarus
Į Lietuvą monsinjoras Alfonsas Svarinskas grįžo tik 1990 metais, jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę...
Gavusi dovanų monografiją „Viduklė“ iš jos sudarytojo Antano Pociaus, išleistą Simono Stanevičiaus gimimo 200-ųjų metinių minėjimo valstybinės komisijos nutarimu, išvydusi knygos viršelyje Bažnyčią, supratau, kad šiame Lietuvos miestelyje dar gyva tikroji lietuvių tautos dvasia, gerbiamos amžinosios tautos vertybės, tarp jų ir tikėjimas.
Ir neapsirikau. Žinojau, kad mons. Alfonsas Svarinskas, grįžęs iš sovietinių lagerių, dirbo Viduklėje. Tik nežinojau, kad tokią gilią Jis šio miestelio dvasiniame gyvenime paliko.
Monografijoje spausdinami straipsniai apie Viduklės kraštą – jo geografiją, archeologiją, istoriją, architektūrą, dvarus, etnokultūrą, apie Viduklės bažnyčią, mokyklą, vaistinę ir žymiausius vidukliškius.
Pervertusi šią ypatingai gražiai išleistą (redaktorius Juozas Girdzijauskas), didžiulės apimties – 1 134 puslapių, kietais, labai gražiai, su didele meile ir šiluma apipavidalintais viršeliais knygą (dailininkas Marius Zavadskis) ir atskiru leidiniu išleista asmenvardžių rodykle, kurioje 3 628 pavardės žmonių, daugiau ar mažiau susietų su Vidukle, jos žmonėmis ir jos žmonių veikla Lietuvoje ir pasaulyje.
Neabejoju, tokios asmenvardžių rodyklės, parodančios žmonių domėjimąsi konkrečia vietove, galėtų pavydėti ne tik Vilnius ir Kaunas, bet ir didžiosios pasaulio sostinės – Londonas, Berlynas, Paryžius...
Taigi, kuo garsus šis mažas Žemaitijos miestelis, prie Žemaičių plento, netrukus švęsiantis savo 760 metų jubiliejų, nustelbiantis kitus Lietuvos miestus ir miestelius žmonių domėjimusi juo? Visiškai netikėtą atsakymą į šį klausimą pateikė kaip tik asmenvardžių rodyklė.
Čia buvo giliai įmintos pėdos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto. Jis asmenvardžių rodyklėje minimas 15 kartų. Viduklėje jis pastatydino 1416 metais vieną pirmųjų katalikišką bažnyčią ir po kelerių metų 1421 metais – Viduklę ir jo apylinkes padarė Žemaičių vyskupų valda, tokia ir išlikusia iki 1842 metų.. Vidukliškiai didžiuojasi savo miestelio istorija, 2013 metais švęsiančio savo 760-ją jubiliejų. XIII-XIV šimtmečiuose, iki pat Žalgirio mūšio, nuolat puldinėjami kryžiuočių, vidukliškiai išmoko mylėti savo tėvynę, jautė pareigą ją ginti, o Tikėjimas tapo tvirtu jų dvasiniu skydu.
Asmenvardžių rodyklėje dažniausiai minimos šios vidukliškių pavardės: kun. Prano Tumino – 82 kartus; poeto tautosakininko Simono Stanevičiaus – 73 k.;Antano Pociaus, Viduklės metraštininko – 60 k., vysk. Motiejaus Valančiaus – 55 k.; kan.dekano Anupro Kalendos – 37 k., kan. dek. Antano Jančiausko – 34 k.; mons. prel. Alfonso Svarinsko – 28 k., .klebono kanauninko Antano Kryžanausko – 26 k.; kun. Algirdo Mociaus – 18 k.; vysk. Giedraičio Merkelio – 15 ir t.t.
Tai – žmonės, kurie šimtmečių tėkmėje turėjo didžiausios įtakos vidukliškių dvasiniam gyvenimui, šimtmečių tėkmėje formavo vidukliškių ir jų šeimų kelių kartų pasaulėjautą, skiepijo amžinąsias lietuvių Tautos vertybes.. Džiaugiuosi, kad tarp jų buvo ir mūsų amžininkas mons. Alfonsas Svarinskas.
Kitavertus, tai yra moksliškai argumentuotas liudijimas, kad vidukliškiams iki šiol Tikėjimas išliko – didžiausia vertybe, liudijančia jų ir jų miestelio unikalumą ir patrauklumą.
Knygoje rašoma, kad Viduklėje ir jo apylinkėse pokaryje veikė gausus Lietuvos partizanų Žaibo būrys, vėliau tapęs Žebenkšties partizanų rinktinės dalimi. Partizanai Viduklės apylinkėse išsilaikė iki 1952 metų. Lapkričio 16 d. Raseinių raj. Velpesių kaime buvo nužudytas vienas iš paskutiniųjų šio krašto partizanų A.Antanavičius-Jogas, partizanai Juozas Kačiušis-Piršlys ir jo žmona Ona Kačiušienė-Svočia bei partizanų. ryšininkė B.Gailiūtė-Danguolė suimti. Atrodė, kad nutilus šūviams, vidukliškiai užsisklęs savyje, susitaikys su pavergtųjų likimu. Daugelį metų taip ir buvo. Tačiau 1976 m. rugpjūčio 17 d. į Viduklę klebonu paskyrus kun. Alfonsą Svarinską, čia prasidėjo naujas kovos už tautinės dvasios atgimimą etapas.
Kun. Alfonsas Svarinskas jau pirmuosiuose savo pamoksluose pakvietė vidukliškius ginti religijos laisvę, žmogaus orumą ir polietines teises, asmeniniu pavyzdžiu skatino nelenkti galvos prieš Blogio imperiją. Savo dvasios lyderiu pasekė daugelis vidukliškių. Tos kovos už žmogaus dvasios laisvę ir tikėjimą puslapiai – patys gražiausi visoje XX amžiaus Viduklės istorijoje Pogrindinės ir laisvojo pasaulio žiniasklaidos, tarp kitų ir „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“, „Amerikos balso“, bei „Žinių iš Vatikano“ dėka Viduklė tapo žinoma visame pasaulyje, kaip „laisvę mylinčių žmonių kraštas“ (Viduklė / sud. Antanas Pocius. – K., 2002, p. 324).
Knygoje rašoma apie kun. Alfonso Svarinsko atliktus šventus darbus Viduklėje: Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios remontą, kvalifikuotai atliktą meistrų, pakviestų iš Igliaukos; senos, jau nugyvenusios savo amžių bažnyčios koplytėlės nugriovimą ir pastatymą naujos, visiškai identiškos senajai. Visa tai padaryta be sunkiai gaunamo valdžios leidimo, tad labai skubiai, per kelias dienas (Ten pat, p. 540). Koplytėlėje pakabinta Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra su lygių lentų kryžiumi (Ten pat, p. 553). Po bažnyčios remonto ir koplytėlės atstatymo, gražiai sutvarkytas Bažnyčios šventorius. Bažnyčios aplinkos tvarkymui buvo kviečiami vidukliškiai ir jie čia ateidavo su malonumu padirbėti ir pasikalbėti su plačios erudicijos klebonu, laisvu savo dvasioje, nebijančiu kalbėti apie okupacinės valdžios nedorybes.
Kun. Alfonsas Svarinskas neleido vietinei komunistinei valdžiai kištis į bažnyčios valdymą. Pirmoji to pasipriešinimo akcija buvo Vėlinių procesijos į kapines atkėlimas iš
19.00 val. į šviesesnę dienos dalį – 17.00 val. Už nepaklusnumą kunigas buvo baudžiamas 50 rublių bauda. Baudos nemokėdavo, tekdavo eiti į teismą, kuris priteisdavo iš kunigo vietoje pinigų atimti kokį nors daiktą: vienais metais buvo atimtas kavos servizas ir išneštas iš klebonijos; kitais metais – šaldytuvas ir t.t. Kunigas apie visus valdžios smurto veiksmus tuoj pat paskelbdavo bažnyčioje parapijiečiams ir parašydavo į „Kroniką“. Po kurio laiko vidukliškiai išgirsdavo apie jų bei Raseinių valdžios savivaliavimą ir žmogaus teisių pažeidimus per Vatikano arba Amerikos radiją.
Okupacinei valdžiai uždraudus vaikų katekizavimą, kun. Alfonsas Svarinskas to draudimo nepaisė ir mokė savo parapijiečius auginti savo jaunasias kartas laisvais žmonėmis, saugančiais savo Tautos didžiausias vertybes Tikėjimą, Laisvę ir dorą. Kviesdavosi moksleivius patarnauti Bažnyčioje pamaldų metu ir pasikalbėti, kaip augti laisvais žmonėmis, tėvynės patriotais. Po kurio laiko į Šv. Mišias Viduklėje suvažiuodavo jaunimas iš aplinkinių rajonų, kartais iki 100 jaunuolių. Po Šv. Mišių jie susėsdavo pievelėje prie šventoriaus, vaišindavosi savo atsivežtais sumuštiniais, o kunigas jiems dar ir vaišių pasiųsdavo, ateidavo su jaunimu pasikalbėti. Tai siutino vietinę valdžią ir Komunistų bei komjaunimo komitetus Raseiniuose.
Knygoje pateikiami kun. Roberto Grigo ir antisovietinės reistencijos tyrinėtojo Algimanto Žilinsko straipsniai apie mons. Alfonso Svarinsko gyvenimą ir veiklą. Be kita ko, kun. Robertas Grigas apie kun. A.Svarinską ir kitus okupacinės Lietuvos valdžios ištremtus į mažus miestelius kunigus rašo: „Atkėlus sovietų valdžios nemėgstamuosius
į mažuosius miestelius, šie netrukus prikaustė ne tik Lietuvos, o ir pasaulio dėmesį, tapo gyvais maldos, drąsiai liudijamo tikėjimo ir – neperdėsiu taip pasakęs – nepriklausomos Lietuvos dvasios – židiniais“ (Robertas Grigas. Kun. Alfonsas Svarinskas – Viduklei ir Lietuvai // Viduklė, 2002. – P. 674-675).
Algimanto Žilinsko straipsnyje „Nepataisomasis „ – Viduklės klebonas (Ten pat, p. 676-702) pateikiama išsami mons. Alfonso Svarinsko biografija, kuri, mano manymu, turėtų gulti į monografijos apie nenuilstamą Tautos dvasios žadintoją pamatą.
Tame straipsnyje ypač plačiai aptariama kun. A.Svarinsko veikla 1978 m. lapkričio 13 d. įkurtame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, į kurį įėjo kunigai, dabar Panevėžio vysk. Jonas Kauneckas, a.a. Vincas Vėlavičius, kun. Sigitas Tamkevičius, dabar arkivyskupas, metropolitas, mons. Alfonsas Svarinskas, ir a.a.kun. Juozas Zdebskis, žuvęs autoavarijoje (ar KGB nužudytas? – O.V.). TTGKK įkurtas, siekiant kolektyviai kalbėti Bažnyčios vardu apie tikinčiųjų teisių Lietuvoje pažeidimus. TTGKK sudarė sąlygas visiems diskriminuojamiems ir valdžios persekiojamiems tikintiesiems kreiptis į jį ir paskelbė, kad nuo šiol bus ginamos viešai tikinčiųjų teisės ir laisvės. Ir iš tikrųjų į įvairiausias valdžios ir komunistų partijos aukščiausias institucijas buvo pasiųsti 52 dokumentai, kuriuose TTGKK išdėstė tikinčiųjų skriaudas ir tas institucijas prašė jas panaikinti.
Vėlinių procesijos, vaikų katekizacija, moksleivių sambūriai ir kunigų iš įvairių parapijų susitikimai Viduklės klebonijoje dirgino komunistų ir komjaunimo komitetų ir jų veikėjų nervus, juolab, kad Viduklėje sklido gandas, kad Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas buvo įkurtas mons. A. Svarinsko iniciatyva.
1981 metais vandalai kirviu sukapojo Viduklės bažnyčioje tabernakulio spintelę, kurioje buvo laikomi Švč. Sakramentai (Ten pat, p. 488). Komunikantai buvo išpilti ant altoriaus, o komuninė pavogta. Liko tik jos dangtelis. Mons. A.Svarinskas vidukliškių moterų paprašė tą dangtelį prisiūti ant pagalvėlės ir joje išsiuvinėti raudonais siūlais Švč. Sakaramento išniekinimo datą: „1981 m. liepos 23-24 naktis“ Į Gedulo, atgailos ir permaldavimo Šv. Mišias , kurios buvo paskirtos 1981 m. rugpjūčio 26 d. suplaukė minios žmonių. Šv. Mišiose kalbėjęs kun. Petras Dumbliauskas pareiškė: „Iki šiolei jūs gėrėte tautos kraują, o dabar įsigeidėte Dievo kraujo!” Pagalvėlė su komuninės dangteliu buvo nešame bažnytinėje procesijoje.
1983 m. sausio 26 d. mons. Alfonsas Svarinskas buvo areštuotas; 1983 m. gegužės 3 d
Įvyko jo teismas; buvo nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerių; gegužės 6 d. teismo salėje buvo suimtas kun. Sigitas Tamkevičius.
Mons. Alfonsas Svarinskas savo gyvenimo laikotarpį Viduklėje prisimena, kaip jo gyvenimo žvaigždėtąsias valandas. Kovoje už sąžinės laisvę atradę savo gyvenimo prasmę vidukliškiai mylėjo savo Dvasios vadovą kun. A.Svarinską. Jis irgi su didele meile ir švelnumu prisimena savo pagalbininkes seseles Moniką Gavėnaitę, Reginą Teresiūtę, Aldoną Montvilaitę, nebijojusius pasirašyti po įvairiais protesto dokumentais parapijiečių Kazlauskų, Sopranų, Kaplanų, Kučinskų šeimas, Janušauskienę, rizikavusius netekti darbo, arba ganiavos savo gyvulėliams. Geru žodžiu Monsinjoras mini jaunąją vidukliškių kartą – Vilmą Grabauskaitę, Redą Sopranaitę, Adelę Juciūtę. Didžiuojasi savo buvusiais parapijiečiais, ypač moksleiviais, kurie kategoriškai atsisakydavo eiti į pasilinksminimų vakarėlius Advento ir Gavėnios metu. Su apgailestavimu mons. A.Svarinskas kalba apie Viduklės mokytojus, neatlaikiusius komunistinės valdžios preso ir prisidėjusius prie moksleivių, lankančių bažnyčią, persekiojimo. 1984 m. XI klasės mokinei Jūratei Kaplanaitei nebuvo leista laikyti abitūros egzaminų už „antitarybinę veiklą“ (giedojo bažnyčios chore, viešai meldėsi už kalinamą buvusį parapijos kleboną mons. A.Svarinską). Tėvai kreipėsi su skundu į Švietimo ministrą, kuris vietinių komunistų sprendimo nepakeitė. (Ten pat, p. 764).
Vėliau, jau 1988 m. rugpjūčio 21 d. vidukliškiai su džiaugsmu sutiko iš įkalinimo grįžusį savo kleboną ir rugpjūčio 23 d. didelis būrys vidukliškių su Vatikano ir Trispalve Lietuvos vėliavomis jį išlydėjo iš Šeremetjevo orouosto į jo tremtį į Vakarus.
Mons. Alfonsas Svarinskas, apibendrindamas savo gyvenimo kelią pasakė: „Savo gyvenimą paskyriau Bažnyčios ir Tėvynės gynimui. Tokia paskirtis – didelė Dievo dovana“ (Ten pat, p. 702).
Apibendrindamas savo straipsnį jo autorius rašo: „Monsinjoro A.Svarinsko gyvenimas – ne tik Viduklės istorijos dalis, tai tarsi Dievui ir Tėvynei ištikimų Lietuvos sūnų ir dukrų kovų simbolis“ (Ten pat, p. 702).
Po šiais žodžiais ir aš pasirašau.
Prof. Ona Voverienė,
Vilnius, 2012.01.15.
LAISVAS ŽMOGUS – VISADA NEPATOGUS VALDŽIAI
Minint mons. prel. Alfonso Svarinsko 87-ąsias gimimo metines.
Tačiau tauta ko taip nekenčia,
tarytum šunys vilko?
Tai – laisvės dvasios ir
ŽMOGAUS,
kurs trauko pančius.....
ir garbinti nelinkęs nieko..
F. Nyčė
IŠSKYRUS DIEVĄ...
Ši vokiečių filosofo F.Nyčės mintis įsikirto į smegenis, paskelbus Laisvės žmogaus nominaciją, ir iki šiol jose vartosi, kunkuliuoja, dega... Apsidžiaugiau tarp nominantų šiai premijai išvydusi prof. Vytauto Landsbergio, mons. prel. Alfonso Svarinsko ir pogrindinės leidykos iniciatoriaus ir jos ilgamečio darbininko Vytauto Andziulio vardus.. Galvojau, ačiū Dievui, Lietuva bunda iš raudonojo ledynmečio miego... Atbunda, pagaliau, dvidešimt antrais Lietuvos nepriklausomybės metais Teisingumas... Visi jie verti Tautos ir Valstybės pripažinimo ir įvertinimo.
Nesakau, kad tos garbės ir Laisvės žmogaus vardo nevertas disidentas, Laisvės šauklys ir Lietuvos laisvės kovos pagalbininkas Sergėjus Kovaliovas. Vertas. Tačiau ir pats Sergėjus Kovaliovas, doras ir sąžiningas žmogus, pripažino, kad pirmoji Lietuvos Laisvės premija turėjo būti paskirta tautiečiui. Juk tai turi ne tik realiąją, bet ir simbolinę prasmę... MŪSŲ LAISVĖ NEBUVO IŠ NIEKUR IMPORTUOTA... Patys ją iškovojome.
Būsiu dėkinga REDAKCIJAI, jeigu mons. Alfonso Svarinsko 87-ojo gimtadienio proga (jis gimė 1925 metų sausio 21 d.) atspausdinsite šį mano straipsnį, priminimą jam ir jį mylintiems ir gerbiantiems tautiečiams apie ryškiausias žvaigždėtąsias jo gyvenimo ir kovos akimirkas už Lietuvos ir Žmogaus dvasios laisvę vienoje to kelio atkarpoje (beje, vienintelėje dokumentuotoje monografijoje) – Viduklėje.
Nekartosiu mons. prel. Alfonso Svarinsko biografijos; ji jau kartota šimtus kartų, gausioje literatūroje apie jį – jo draugų ir priešų - straipsniuose ir knygose, tarp jų ir mano knygoje „Antikomunizmas“ (V., 2010); įtraukta į Lietuvos žymiausių žmonių žinynus ir vardynus, prie kurių neprisilietė aršaus komunisto ranka.
Tik priminsiu skaitytojui mons. Alfonso Svarinsko kančių metus sovietiniuose kalėjimuose, okupacinio komunistinio režimo teisėjų jam skirtus už viso jo gyvenimo sąmoningą kovą prieš okupacinį režimą, už Lietuvos ir žmogaus dvasios laisvę.
1946 – 1956 metai – Minlagas: Ufa, Abezė
1958 – 1964 metai – Mordovijos griežtojo režimo lageriai
1983 -1988 metai Mordovijos griežtojo režino lageriai
1988 – 1990 metai – tremtis į Vakarus
Į Lietuvą monsinjoras Alfonsas Svarinskas grįžo tik 1990 metais, jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę...
Gavusi dovanų monografiją „Viduklė“ iš jos sudarytojo Antano Pociaus, išleistą Simono Stanevičiaus gimimo 200-ųjų metinių minėjimo valstybinės komisijos nutarimu, išvydusi knygos viršelyje Bažnyčią, supratau, kad šiame Lietuvos miestelyje dar gyva tikroji lietuvių tautos dvasia, gerbiamos amžinosios tautos vertybės, tarp jų ir tikėjimas.
Ir neapsirikau. Žinojau, kad mons. Alfonsas Svarinskas, grįžęs iš sovietinių lagerių, dirbo Viduklėje. Tik nežinojau, kad tokią gilią Jis šio miestelio dvasiniame gyvenime paliko.
Monografijoje spausdinami straipsniai apie Viduklės kraštą – jo geografiją, archeologiją, istoriją, architektūrą, dvarus, etnokultūrą, apie Viduklės bažnyčią, mokyklą, vaistinę ir žymiausius vidukliškius.
Pervertusi šią ypatingai gražiai išleistą (redaktorius Juozas Girdzijauskas), didžiulės apimties – 1 134 puslapių, kietais, labai gražiai, su didele meile ir šiluma apipavidalintais viršeliais knygą (dailininkas Marius Zavadskis) ir atskiru leidiniu išleista asmenvardžių rodykle, kurioje 3 628 pavardės žmonių, daugiau ar mažiau susietų su Vidukle, jos žmonėmis ir jos žmonių veikla Lietuvoje ir pasaulyje.
Neabejoju, tokios asmenvardžių rodyklės, parodančios žmonių domėjimąsi konkrečia vietove, galėtų pavydėti ne tik Vilnius ir Kaunas, bet ir didžiosios pasaulio sostinės – Londonas, Berlynas, Paryžius...
Taigi, kuo garsus šis mažas Žemaitijos miestelis, prie Žemaičių plento, netrukus švęsiantis savo 760 metų jubiliejų, nustelbiantis kitus Lietuvos miestus ir miestelius žmonių domėjimusi juo? Visiškai netikėtą atsakymą į šį klausimą pateikė kaip tik asmenvardžių rodyklė.
Čia buvo giliai įmintos pėdos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto. Jis asmenvardžių rodyklėje minimas 15 kartų. Viduklėje jis pastatydino 1416 metais vieną pirmųjų katalikišką bažnyčią ir po kelerių metų 1421 metais – Viduklę ir jo apylinkes padarė Žemaičių vyskupų valda, tokia ir išlikusia iki 1842 metų.. Vidukliškiai didžiuojasi savo miestelio istorija, 2013 metais švęsiančio savo 760-ją jubiliejų. XIII-XIV šimtmečiuose, iki pat Žalgirio mūšio, nuolat puldinėjami kryžiuočių, vidukliškiai išmoko mylėti savo tėvynę, jautė pareigą ją ginti, o Tikėjimas tapo tvirtu jų dvasiniu skydu.
Asmenvardžių rodyklėje dažniausiai minimos šios vidukliškių pavardės: kun. Prano Tumino – 82 kartus; poeto tautosakininko Simono Stanevičiaus – 73 k.;Antano Pociaus, Viduklės metraštininko – 60 k., vysk. Motiejaus Valančiaus – 55 k.; kan.dekano Anupro Kalendos – 37 k., kan. dek. Antano Jančiausko – 34 k.; mons. prel. Alfonso Svarinsko – 28 k., .klebono kanauninko Antano Kryžanausko – 26 k.; kun. Algirdo Mociaus – 18 k.; vysk. Giedraičio Merkelio – 15 ir t.t.
Tai – žmonės, kurie šimtmečių tėkmėje turėjo didžiausios įtakos vidukliškių dvasiniam gyvenimui, šimtmečių tėkmėje formavo vidukliškių ir jų šeimų kelių kartų pasaulėjautą, skiepijo amžinąsias lietuvių Tautos vertybes.. Džiaugiuosi, kad tarp jų buvo ir mūsų amžininkas mons. Alfonsas Svarinskas.
Kitavertus, tai yra moksliškai argumentuotas liudijimas, kad vidukliškiams iki šiol Tikėjimas išliko – didžiausia vertybe, liudijančia jų ir jų miestelio unikalumą ir patrauklumą.
Knygoje rašoma, kad Viduklėje ir jo apylinkėse pokaryje veikė gausus Lietuvos partizanų Žaibo būrys, vėliau tapęs Žebenkšties partizanų rinktinės dalimi. Partizanai Viduklės apylinkėse išsilaikė iki 1952 metų. Lapkričio 16 d. Raseinių raj. Velpesių kaime buvo nužudytas vienas iš paskutiniųjų šio krašto partizanų A.Antanavičius-Jogas, partizanai Juozas Kačiušis-Piršlys ir jo žmona Ona Kačiušienė-Svočia bei partizanų. ryšininkė B.Gailiūtė-Danguolė suimti. Atrodė, kad nutilus šūviams, vidukliškiai užsisklęs savyje, susitaikys su pavergtųjų likimu. Daugelį metų taip ir buvo. Tačiau 1976 m. rugpjūčio 17 d. į Viduklę klebonu paskyrus kun. Alfonsą Svarinską, čia prasidėjo naujas kovos už tautinės dvasios atgimimą etapas.
Kun. Alfonsas Svarinskas jau pirmuosiuose savo pamoksluose pakvietė vidukliškius ginti religijos laisvę, žmogaus orumą ir polietines teises, asmeniniu pavyzdžiu skatino nelenkti galvos prieš Blogio imperiją. Savo dvasios lyderiu pasekė daugelis vidukliškių. Tos kovos už žmogaus dvasios laisvę ir tikėjimą puslapiai – patys gražiausi visoje XX amžiaus Viduklės istorijoje Pogrindinės ir laisvojo pasaulio žiniasklaidos, tarp kitų ir „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“, „Amerikos balso“, bei „Žinių iš Vatikano“ dėka Viduklė tapo žinoma visame pasaulyje, kaip „laisvę mylinčių žmonių kraštas“ (Viduklė / sud. Antanas Pocius. – K., 2002, p. 324).
Knygoje rašoma apie kun. Alfonso Svarinsko atliktus šventus darbus Viduklėje: Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios remontą, kvalifikuotai atliktą meistrų, pakviestų iš Igliaukos; senos, jau nugyvenusios savo amžių bažnyčios koplytėlės nugriovimą ir pastatymą naujos, visiškai identiškos senajai. Visa tai padaryta be sunkiai gaunamo valdžios leidimo, tad labai skubiai, per kelias dienas (Ten pat, p. 540). Koplytėlėje pakabinta Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra su lygių lentų kryžiumi (Ten pat, p. 553). Po bažnyčios remonto ir koplytėlės atstatymo, gražiai sutvarkytas Bažnyčios šventorius. Bažnyčios aplinkos tvarkymui buvo kviečiami vidukliškiai ir jie čia ateidavo su malonumu padirbėti ir pasikalbėti su plačios erudicijos klebonu, laisvu savo dvasioje, nebijančiu kalbėti apie okupacinės valdžios nedorybes.
Kun. Alfonsas Svarinskas neleido vietinei komunistinei valdžiai kištis į bažnyčios valdymą. Pirmoji to pasipriešinimo akcija buvo Vėlinių procesijos į kapines atkėlimas iš
19.00 val. į šviesesnę dienos dalį – 17.00 val. Už nepaklusnumą kunigas buvo baudžiamas 50 rublių bauda. Baudos nemokėdavo, tekdavo eiti į teismą, kuris priteisdavo iš kunigo vietoje pinigų atimti kokį nors daiktą: vienais metais buvo atimtas kavos servizas ir išneštas iš klebonijos; kitais metais – šaldytuvas ir t.t. Kunigas apie visus valdžios smurto veiksmus tuoj pat paskelbdavo bažnyčioje parapijiečiams ir parašydavo į „Kroniką“. Po kurio laiko vidukliškiai išgirsdavo apie jų bei Raseinių valdžios savivaliavimą ir žmogaus teisių pažeidimus per Vatikano arba Amerikos radiją.
Okupacinei valdžiai uždraudus vaikų katekizavimą, kun. Alfonsas Svarinskas to draudimo nepaisė ir mokė savo parapijiečius auginti savo jaunasias kartas laisvais žmonėmis, saugančiais savo Tautos didžiausias vertybes Tikėjimą, Laisvę ir dorą. Kviesdavosi moksleivius patarnauti Bažnyčioje pamaldų metu ir pasikalbėti, kaip augti laisvais žmonėmis, tėvynės patriotais. Po kurio laiko į Šv. Mišias Viduklėje suvažiuodavo jaunimas iš aplinkinių rajonų, kartais iki 100 jaunuolių. Po Šv. Mišių jie susėsdavo pievelėje prie šventoriaus, vaišindavosi savo atsivežtais sumuštiniais, o kunigas jiems dar ir vaišių pasiųsdavo, ateidavo su jaunimu pasikalbėti. Tai siutino vietinę valdžią ir Komunistų bei komjaunimo komitetus Raseiniuose.
Knygoje pateikiami kun. Roberto Grigo ir antisovietinės reistencijos tyrinėtojo Algimanto Žilinsko straipsniai apie mons. Alfonso Svarinsko gyvenimą ir veiklą. Be kita ko, kun. Robertas Grigas apie kun. A.Svarinską ir kitus okupacinės Lietuvos valdžios ištremtus į mažus miestelius kunigus rašo: „Atkėlus sovietų valdžios nemėgstamuosius
į mažuosius miestelius, šie netrukus prikaustė ne tik Lietuvos, o ir pasaulio dėmesį, tapo gyvais maldos, drąsiai liudijamo tikėjimo ir – neperdėsiu taip pasakęs – nepriklausomos Lietuvos dvasios – židiniais“ (Robertas Grigas. Kun. Alfonsas Svarinskas – Viduklei ir Lietuvai // Viduklė, 2002. – P. 674-675).
Algimanto Žilinsko straipsnyje „Nepataisomasis „ – Viduklės klebonas (Ten pat, p. 676-702) pateikiama išsami mons. Alfonso Svarinsko biografija, kuri, mano manymu, turėtų gulti į monografijos apie nenuilstamą Tautos dvasios žadintoją pamatą.
Tame straipsnyje ypač plačiai aptariama kun. A.Svarinsko veikla 1978 m. lapkričio 13 d. įkurtame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, į kurį įėjo kunigai, dabar Panevėžio vysk. Jonas Kauneckas, a.a. Vincas Vėlavičius, kun. Sigitas Tamkevičius, dabar arkivyskupas, metropolitas, mons. Alfonsas Svarinskas, ir a.a.kun. Juozas Zdebskis, žuvęs autoavarijoje (ar KGB nužudytas? – O.V.). TTGKK įkurtas, siekiant kolektyviai kalbėti Bažnyčios vardu apie tikinčiųjų teisių Lietuvoje pažeidimus. TTGKK sudarė sąlygas visiems diskriminuojamiems ir valdžios persekiojamiems tikintiesiems kreiptis į jį ir paskelbė, kad nuo šiol bus ginamos viešai tikinčiųjų teisės ir laisvės. Ir iš tikrųjų į įvairiausias valdžios ir komunistų partijos aukščiausias institucijas buvo pasiųsti 52 dokumentai, kuriuose TTGKK išdėstė tikinčiųjų skriaudas ir tas institucijas prašė jas panaikinti.
Vėlinių procesijos, vaikų katekizacija, moksleivių sambūriai ir kunigų iš įvairių parapijų susitikimai Viduklės klebonijoje dirgino komunistų ir komjaunimo komitetų ir jų veikėjų nervus, juolab, kad Viduklėje sklido gandas, kad Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas buvo įkurtas mons. A. Svarinsko iniciatyva.
1981 metais vandalai kirviu sukapojo Viduklės bažnyčioje tabernakulio spintelę, kurioje buvo laikomi Švč. Sakramentai (Ten pat, p. 488). Komunikantai buvo išpilti ant altoriaus, o komuninė pavogta. Liko tik jos dangtelis. Mons. A.Svarinskas vidukliškių moterų paprašė tą dangtelį prisiūti ant pagalvėlės ir joje išsiuvinėti raudonais siūlais Švč. Sakaramento išniekinimo datą: „1981 m. liepos 23-24 naktis“ Į Gedulo, atgailos ir permaldavimo Šv. Mišias , kurios buvo paskirtos 1981 m. rugpjūčio 26 d. suplaukė minios žmonių. Šv. Mišiose kalbėjęs kun. Petras Dumbliauskas pareiškė: „Iki šiolei jūs gėrėte tautos kraują, o dabar įsigeidėte Dievo kraujo!” Pagalvėlė su komuninės dangteliu buvo nešame bažnytinėje procesijoje.
1983 m. sausio 26 d. mons. Alfonsas Svarinskas buvo areštuotas; 1983 m. gegužės 3 d
Įvyko jo teismas; buvo nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerių; gegužės 6 d. teismo salėje buvo suimtas kun. Sigitas Tamkevičius.
Mons. Alfonsas Svarinskas savo gyvenimo laikotarpį Viduklėje prisimena, kaip jo gyvenimo žvaigždėtąsias valandas. Kovoje už sąžinės laisvę atradę savo gyvenimo prasmę vidukliškiai mylėjo savo Dvasios vadovą kun. A.Svarinską. Jis irgi su didele meile ir švelnumu prisimena savo pagalbininkes seseles Moniką Gavėnaitę, Reginą Teresiūtę, Aldoną Montvilaitę, nebijojusius pasirašyti po įvairiais protesto dokumentais parapijiečių Kazlauskų, Sopranų, Kaplanų, Kučinskų šeimas, Janušauskienę, rizikavusius netekti darbo, arba ganiavos savo gyvulėliams. Geru žodžiu Monsinjoras mini jaunąją vidukliškių kartą – Vilmą Grabauskaitę, Redą Sopranaitę, Adelę Juciūtę. Didžiuojasi savo buvusiais parapijiečiais, ypač moksleiviais, kurie kategoriškai atsisakydavo eiti į pasilinksminimų vakarėlius Advento ir Gavėnios metu. Su apgailestavimu mons. A.Svarinskas kalba apie Viduklės mokytojus, neatlaikiusius komunistinės valdžios preso ir prisidėjusius prie moksleivių, lankančių bažnyčią, persekiojimo. 1984 m. XI klasės mokinei Jūratei Kaplanaitei nebuvo leista laikyti abitūros egzaminų už „antitarybinę veiklą“ (giedojo bažnyčios chore, viešai meldėsi už kalinamą buvusį parapijos kleboną mons. A.Svarinską). Tėvai kreipėsi su skundu į Švietimo ministrą, kuris vietinių komunistų sprendimo nepakeitė. (Ten pat, p. 764).
Vėliau, jau 1988 m. rugpjūčio 21 d. vidukliškiai su džiaugsmu sutiko iš įkalinimo grįžusį savo kleboną ir rugpjūčio 23 d. didelis būrys vidukliškių su Vatikano ir Trispalve Lietuvos vėliavomis jį išlydėjo iš Šeremetjevo orouosto į jo tremtį į Vakarus.
Mons. Alfonsas Svarinskas, apibendrindamas savo gyvenimo kelią pasakė: „Savo gyvenimą paskyriau Bažnyčios ir Tėvynės gynimui. Tokia paskirtis – didelė Dievo dovana“ (Ten pat, p. 702).
Apibendrindamas savo straipsnį jo autorius rašo: „Monsinjoro A.Svarinsko gyvenimas – ne tik Viduklės istorijos dalis, tai tarsi Dievui ir Tėvynei ištikimų Lietuvos sūnų ir dukrų kovų simbolis“ (Ten pat, p. 702).
Po šiais žodžiais ir aš pasirašau.
Prof. Ona Voverienė,
Vilnius, 2012.01.15.
