Renginio dalyviai įsiamžino bendroje nuotraukoje.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.

Judita VASILIAUSKAITĖ

Praėjusių penktadienio pavakarę Šiaulių miesto Rėkyvos kultūros namų salėje trūko kėdžių. Jau antrą kartą mieste rengiamas vakaras „Kriminalai poezijoje” subūrė gausų būrį žiūrovų.

Ne daug kas žino, jog žinomas Šiaulių poetas Juozas Sabaliauskas dirbo kriminaliniu žurnalistu. O ir pats neseniai tapo chuliganų auka.

Poezijos kriminaluose mažai, tad „Šiaulių naujienose” dirbantys žurnalistai su poezija gyvena laisvalaikiu, kurį skiria ir savo mintims, išgyvenimams pristatyti gyvai bendraujant su klausytojais.

Savo kūrybos eiles vakaronėje skaitė „Šiaulių naujienų” žurnalistai Asta Volkovaitė, poezijos knygos autorius Romualdas Baliutavičius, ilgametis redakcijos darbuotojas, penkių poezijos knygų autorius Juozas Sabaliauskas. Prisijungė ir Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės narės Janina Karnišova, Gabrielė Bielyjytė bei poezijos knygos „Nuoširdžiai” autorė Vitalija Jokubaitytė-Sėjūnienė.

Tremties išgyvenimais persunkta poetės V. J. Sėjūnienės kūryba ragino suvokti, jog yra dalykų, kurių neatima nei tremtis, nei mirtis. Ryšį ne tik su žmogumi, bet ir su Dievu eilėmis mėgino atskleisti R. Baliutavičius bei J. Sabaliauskas.

Vakaronėje netrūko ir gyvos muzikos. Evaldui Viesului akomponuojant gitara lyrišką kūrinį atliko Jurgita Ivoškytė, o Karolinai Bielyjytei bei Orintai Maziliauskaitei dainuojant pritarė visa žiūrovų salė.

Žmonių veiduose nebuvo matyti įtampos, tik begalinis susikaupimas. „Nori gyventi sau - gyvenk kitiems”, - Senekos žodžiais visų renginio dalyvių kūrybą vienijančią idėją atskleidė renginio vedėja Nijolė Malakauskienė. Šiltų emocijų pasisėmę žmonės po renginio šurmuliavo bendroms fotografijoms prie Kalėdų eglutės.

Renginio metu „Šiaulių naujienų” kolektyvui įteikta Šiaulių kultūros centro direktoriaus Virginijaus Stonkaus padėka už pagalbą organizuojant renginius bei bendradarbiavimą. Artimiausiu metu „Šiaulių naujienų” kolektyvas su draugais žada tęsti turą, aplankydamas ir kitas bendruomenes.

Asta Volkovaitė 
Vaikystė
Dar kvepia rankos ajerais,
Dar snaudžia vaikiški žaislai aruodos.
Vėl brisim
per pienėm nusagstytą pievą. Kaip kadais.
Ir gersim pienių vyną sumerkę kojas upėn.
Tik paklausyk, ką kužda skaistaveidės varlės,
Kaip traukia Rosinio ariją ant meldų tupintys žiogai.
Tai - pavogta vaikystė bunda ir
tvinksi upėj ratilais.

Juozas Sabaliauskas
Padėk mums, Viešpatie,
Balotiruokis, Viešpatie į seimą,
Nes be tavęs valdyt mums neišeina.
Sugriauk tranų ir melo institucijas.
Prikalk prie sienų savo konstituciją -
Nemirštančių tų Dešimtį Įsakymų.
Nors pasižibinę tik vaško žvakėmis,
Išbelsim juos, kad jie suteiktų proto
Išsukt iš kelio, nuodėmėm kuproto,
Kad negyventume tik užsimerkę.
O prieš ropojančią į valdžią erkę
Kad spėtume užšauti durų velkę.

Romualdas Baliutavičius
Fėjų vynas
Kur pirmapradė tyluma miškų,
Kur mėnesienoj sapno burtai liejos,
Man davė taurę, kvepiančią medum,
Sparnuotos mažos vaiko sapno fėjos.
Nektaras tas nudilgino ugnim
Ir marška atminties staiga suplyšo...
Ir ateitis mana, ir praeitis,
Mačiau, ant slenksčio tąsyk susitiko.
O virš galvos, pro debesį, dvasia
Ant lopšio leidos tartum baltas ūkas.
Čia buvo kelio žemiško pradžia,
O gal pasaulio kito atvirukas.
Bejėgis laikas... Jis širdies liepsnų
Užmarštimi nekart neužgesino,
Ir lašai žodžiais iš manų eilių
Tas stebuklingas miško fėjų vynas.

Gabrielė Bielyjytė
Lietuva
Lietuva, brangi tėvyne mano,
Kur iškilę bažnyčių bokštai aukštai,
Ten kur artojai lietuviškai šneka,
Širdies giesme likai.
Tu esi tas mažas, gležnas,
Numintas žolės stiebelis,
Iš mažo takelio atveriantis
Didį svajonių kelią .
Lietuva, tu esi ta boružė,
Nutūpusi baltoj ievoj.
Tu esi ta žydinti liepa,
Vasara kvepiančioji.
Tu esi ta stiklo šukė,
Nugrimzdusi giliam vandeny.
Tu esi ta bekraštė jūra,
Skalaujanti smėlio kopų krantus.
Tu esi varpo gausmas,
gaudžiantis iš Gedimino pilies.
Tu esi mūsų išminties knyga,
Atskleidusi praeities tiesą..
Lietuva, tu viena tiek vardų teturi.

Janina Karnišova
Žiema
Štai žiemužė, štai žiema
Per pusnynus aš pas ją.
Pilnos rogės mūs vaikų
Žvengia žirgas, kaip smagu!
Mes per mišką takeliu
Skriejam greitai, net baisu.
Šakos linskta pilnos sniego.
Išsidraikę ir sušlapę,
Krykščia šaukia mūs vaikai!
Kaip smagu per pusnis lėkti
su puikiuoju žirgeliu.
Nešk žirgeli, mus tolyn -
Į miškelį vis gilyn.
Gal sutiksime senelį
Balta barzda visagalį.
Gal snieguolė ir zuikučiai 
linksmins mus iki aušros.
Nešk, žirgeli, dar tolyn,
Į tankų mišką vis gilyn.
Mes laimingi, ar žinai.
Mes bendrijos juk vaikai.

Vitalija Sėjūnienė
Ar pameni, kai pirmą kartą
Pravirkau ant Tavo kelių?
Ir ištiestą didžiulį pirštą
Apkabinau gležnais piršteliais.

O laikas lyg vanduo tekėjo,
Savaites, mėnesius, metus rikiavo.
Kiek daug kantrybės tau reikėjo,
Kol žengiau pirmą žingsnį savo.
Vėliau jau buvo paauglystė,
Su išdaigomis ir klaidomis.
Ir pirmas dūmas, ir pirma taurelė,
Palydėta tavo bausmėmis.
Ačiū Tau, kad kantriai mokei
Neliesti svetimo, neskriausti silpnesnių,
Kad negražu, kad žmonės juoksis
Iš negerų, blogų darbų.
Dabar aš pats seniai jau tėvas,
Galbūt net būsiu seneliu.
Todėl kasdien dėkoju Dievui,
Kad atsiremt į tavo petį dar galiu.

Pusantros valandos trukusi vakaronė sulaukė tiek klausytojų dėmesio, jog trūko kėdžių.                                                                  www.snaujienos.lt